Artūras Zuokas. Kur dingo vertybinė Gabrieliaus užsienio politika?

Būtent tokią – „vertybinę“ – politiką skelbė Gabrielius Landsbergis prieš kelerius metus, kai drąsiai vienasmeniškai nusprendė ginti Taivaną nuo Kinijos, kartu pažeisdamas Lietuvos ir Kinijos dar 1992-aisiais pasirašytą susitarimą, kur Lietuva savo parašu patvirtino, kad priima vienos Kinijos politiką.

Tik prisiminkime pasimetusį G. Landsbergio veidą 2022 m., kai jo įsitikinimas, kad Kinija apsiribos paburnojimais dėl de facto atidarytos Taivano ambasados Vilniuje, ir Lietuvos planai atidaryti Taivano atstovybę Taipėjuje dužo į šipulius ir Lietuva de facto gavo absoliučią blokadą. Tuomet kaip verkiantys vaikai bėgome užtarimo į Europos Komisiją (EK), su kuria dėl arogancijos prieš tai veiksmų nederinome... Kaip ir nederinome tokios „savarankiškos“ politikos su Prezidentu.

Ir štai šiandien naujas akibrokštas – Gabrielius kaip užsienio reikalų ministras atsisako susitikti su Lietuvoje besilankančiu Taivano užsienio reikalų ministru Josephu Wu pareikšdamas, kad Lietuva besąlygiškai laikosi vienos Kinijos politikos… Ir, savaime suprantama, arogantiškai visiems atkerta, kad nemato reikalo niekam aiškintis, nei kur dingo jo „vertybinė“ politika, nei kas po tokio akibrokšto laukia Taivano pažadėtų investicijų Lietuvoje.

Praėjo dveji metai „vertybinės feisbukinės“ politikos ir viskas grįžo atgal. Tokie Lietuvos užsienio reikalų ministro vienasmeniški sprendimai ir pareiškimai pradeda atrodyti kaip provokacijos, skirtos sukelti niekam nereikalingus konfliktus bei norą asmeniškai pasipiarinti pasaulyje Lietuvos sąskaita.

Galima ir kita versija, nes iš ministerijos dingo viceministro postą pragėręs Mantas Adomėnas – pagrindinis „vertybinės politikos Taivane“ autorius, kuris, kaip žinome iš Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymų, linkęs už gautas paslaugas atidirbinėti valstybės sąskaita. Gal čia ir yra tikroji priežastis.

Tačiau kur Prezidento Gitano Nausėdos vertinimas ir jo griežta pozicija, nes būtent Konstitucija numato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Ministras kaip „pacanas“ jau keleri metai trolina savo pasisakymais Prezidentą ir vykdo nesuderintą užsienio politiką. Ir nieko? Tai klausimas, ar turime Lietuvoje Prezidentą, kuris gali ir yra pajėgus pareikalauti savo paskirto ministro atsakomybės? Prezidentė Dalia Grybauskaitė seniai tokį ministrą būtų išsiuntusi dirbti vairuotoju į Jungtinės karalystės ambasadą.