Artūras Zuokas. Premjere, sumažinkite energetikos šaltinių PVM ir kompensuokite žalą vilniečiams

Lietuvos gyventojus ir verslą, kuris nėra susijęs su energetika, šokiruoja neįtikėtinai išaugusios kainos už šildymą ir elektrą. Vyriausybė pirštu baksnoja į situaciją pasaulio rinkose, tradiciškai kaltina Kremlių, tačiau užmiršta paminėti savo atsakomybę, nes pastarojo dešimtmečio milijardinės mokesčių mokėtojų ir ES paramos lėšos buvo investuojamos į energetikos sektorių su pagrindiniu šūkiu: ,,Energetinė nepriklausomybė, kuri garantuos mažesnes kainas už elektrą ir šildymą“.

Kai tokie skambūs šūkiai, kaštų ir naudos analizė ar šiaip fizikos dėsniai dažniausiai lieka nuošalyje, todėl ir vėl Lietuvos valstybės energetikos laivas šioje kainų audroje blaškomas aplinkybių, o ne vedamas sumanaus vadovo. Deja, tokio vadovavimo pasekmes jaučiame visi savo piniginėse.

Vyriausybės bandymai prašyti Europos Komisijos leidimo papildomai 4 proc. sumažinti PVM už šildymą (dabar 9 proc.), kai šildymo kainos Lietuvoje padidėjo 100 proc. ar net daugiau, atrodo bejėgiškai juokingi.

Lenkija, reaguodama į padidėjusias energetikos kainas, sumažino PVM daugeliui produktų, o tai neabejotinai paveiks ir mūsų ekonomiką bei valstybės mokesčių surinkimą. Lietuvos vyriausybė atsisako bent laikinai svarstyti tokią galimybę, nes, esą, sumažinus PVM produktams, kainos vartotojams nesumažės, o naudą pasiims blogasis verslas. Tačiau galimybė, kad mokesčių sumažinimas pasiektų vartotoją, yra. Mano akiratyje – energetikos sektorius, kuris yra pilnai reguliuojamas įstatymų ir Vyriausybės sprendimų, ir kuriame praktiškai veikia tik valstybės įmonės. Tai sektorius, kuriame reikšmingai sumažinus PVM (dabartinis 21 proc.), jo naudą pajustų visi vartotojai, tiek namų ūkiai, tiek ir verslas, kurio prekių bei paslaugų savikainoje mokesčiai už elektrą, dujas ir šilumą sudaro ypač didelę dalį. Pagaliau, tai priemonė daryti įtaką augančiai infliacijai.

Kita tema – šildymo kainos. Šildymo kainos daugiausiai padidėjo Vilniaus mieste, kuris dėl Vyriausybės vykdomos ilgalaikės energetikos politikos dirbtinai priverstas priklausyti nuo dujų kainų, kai tuo tarpu dauguma Lietuvos miestų naudoja biokurą. Kaip jau ne kartą esu rašęs, Vyriausybė ir jos valdomos valstybinės įmonės (kaip bebūtų keista), siekdamos savo tikslų daug metų veikė prieš Vilnių, kuris iki 2017 m. buvo antras pagal dydį energetikos sektoriaus šilumos ir elektros gamybos savininkas. Tačiau po 2017 m., kai dabartinė mero R. Šimašiaus vadovaujama Vilniaus miesto taryba AB „Ignitis“ pusvelčiui atidavė didžiąją dalį Vilniaus šilumos tinklų – 3 TEC, avariniam atvejui pritaikytas mazuto saugyklas bei administracinį pastatą su valdymo centru – Vilniaus savivaldybė liko tik pasyvi procesų stebėtoja ir prašytoja.

Vyriausybė 2014 m. priėmė nutarimą ir įgaliojo valstybės įmonę „Ignitis“ (tuomet Lietuvos energija) įgyvendinti Vilniaus kogeneracinės jėgainės (VKJ) statybos projektą, turėjusį naudoti biokurą bei tam tinkamas buitines atliekas. VKJ savo veiklą turėjo pradėti dar 2019 metais. Beje, analogiškas projektas, tik kur kas pigesnis, be ES investicijų ir vystomas privačių investuotojų, turėjo startuoti dar 2015 m. rudenį. Tokiu būdu vilniečiams šilumos kaštai seniai jau būtų gerokai atpigę.

Deja, tokia Vilniaus miesto politika trukdė Suskystintų dujų terminalo (SDT) projekto Klaipėdoje statyboms, tad šios idėjos Vilniaus miestas buvo priverstas atsisakyti. Priminsiu, 2020 m. vasario 18 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės nutarimas, kurio pagrindu teisė statyti atliekų deginimo jėgaines kaip valstybinės reikšmės objektus buvo suteiktos išskirtinai valstybės valdomoms bendrovėms, apribojo konkurenciją ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Grįžkime prie Vilniaus kogeneracinės jėgainės. Europos Komisija buvo įtikinta ypatinga šio projekto svarba Vilniaus miestui, todėl AB „Ignitis“ gavo 140 mln. eurų ES paramos ir 190 mln. eurų Europos investicijų banko paskolą. Pagal projektą VKJ nuo 2019 metų turėjo gaminti virš 90 megavatų elektros ir apie 230 megavatų šilumos, tokiu būdu apie 20 proc. sumažinti šilumos kainas Vilniuje, panašiai kaip įvyko Kaune. Tačiau valstybinės įmonės „Ignitis“ valdomas Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektas dėl blogo valdymo vėluoja ir, kaip atrodo, savo veiklą geriausiu atveju pradės tik 2023 m. šildymo sezoną. Taigi, dėl Vyriausybės kaltės (KT sprendimas) ir valstybinės įmonės „Ignitis“ neveiklumo vilniečiai bus ir vėl priversti permokėti už šildymą.

Paruošiau Tarybos sprendimo projektą, kurį Vilniaus miesto taryba svarstys kitą savaitę: savivaldybės administracija turėtų paskaičiuoti padarytą žalą vilniečiams ir atitinkamai parengti ieškinį teismui, kad Vyriausybė ar AB „Ignitis“ kompensuotų nuostolius. Pačios AB „Ignitis“ vadovų teigimu, tai galėtų būti 13 mln. eurų per metus pagal 2016 m. kainas. Įvertinus šio laikotarpio šilumos kainas, šį suma didėtų iki kokių 25 mln. eurų. Ekspertai, žinoma, paskaičiuos tiksliau.

Gerb. Premjere, čia ir būtų sprendimas, kaip greitai sumažinti nepakeliamas šilumos kainas šį šildymo sezoną vilniečiams. Priminsiu, Vilnius vieną teisminį ginčą su Vyriausybe jau yra turėjęs ir laimėjęs. 2015 m. teismas pripažino, kad Vyriausybė aiškiai diskriminavo vilniečius dėl surenkamo ir neteisingai perskirstomo Gyventojų pajamų mokesčio, todėl Vyriausybė savivaldybei kompensavo 56 mln. eurų žalos. Tai gal šį kartą būtų galima rasti teisingą ir sąžiningą sprendimą be teisminio proceso.