Didelė dalis Europos ir jos politikų šį karą vis dar bando išgliaudyti kaip racionalią šachmatų partiją. Joje kiekviena figūra vaikšto tik taip, kaip jai skirta, o oponentai į vienas kito ėjimus reaguoja taktiškai, racionaliai ir nekenkdami sau.
Jiems šis karas apskritai net negalėjo būti, nes jo kaštai, vertinant iš bent kiek racionalesnės perspektyvos, yra astronominiai. Galbūt net žlugdantys. Siurprizu tapo ir Rusijos metodai, pertvinkę sadizmo, paniekos gyvybei ir patologinės neapykantos.
Prie naujosios Pax Europaea pripratę, prekybos, gerovės bei diplomatijos kategorijomis mąstantys žmonės Rusijos demonstruojamą barbarizmą buvo nurašę sunkiems Europos brendimo periodams, paliktiems už nugaros.
Taip, buvo Balkanai, tačiau tai greičiau buvo ne naujojo amžiaus norma, o paskutinės daugiatautės šalies konvulsijos, modernaus pasaulio dangų paliekančios kometos uodega. Rusija, nepaisant savo periodiškų tikų, pasireiškiančių konfliktais su kaimynais, platesnio paveikslo rėmuose turėjo būti „sutaikinta“ su likusiu pasauliu prekybos ir technologijų saitais. Jame didelio masto konfliktas virsta smūgiu visų pirma pačiam sau, ir todėl lieka niekad neišsipildančia grėsme.
Ir staiga, pakeliui į šį „sutaikinimą“, Vladimiras Putinas paskelbia, jog Ukrainoje naikins nacius.
Galima tai vertinti kaip propagandinę iškarpą, skirtą vidaus vartojimui ir racionalių išskaičiavimų pridengimui. Pastangas viską vertinti būtent taip demonstruoja tiek kai kurie apžvalgininkai ir politikai, tiek ir Rusijos sąjungininkai, nerangiai grūsdami šį karą į realistinius, įtakos sferų ir galios balanso rėmus.
Tiesa yra kitokia: į Europą sugrįžo ideologinis neapykantos karas, vykdomas naikinimu kaip save savaime pateisinančiu metodu.
Tiek iš jo paties pseudoistorinių rašliavų, tiek iš Rusijos spaudoje pasirodančių publikacijų galima suprasti, jog V. Putinui jo paskelbta nacių medžioklė – nė kiek su realybe neprasilenkiantis šio karo tikslas. Ukrainoje V. Putinas iš tiesų gali kovoti su naciais, nes jis pats nustato, ką šis terminas reiškia.
„Specoperacijos“ pasaulyje nacistas yra asmuo, manantis, kad ukrainiečiai – reali, nuo rusų atskira tauta, Ukraina – tai suvereni valstybė, o jos pasirinkimai – jos pačios reikalas. Ukrainiečių nacizmui net nereikia manymo, kad ukrainiečiai – pranašesnė rasė, turinti gamtos suteiktą teisę valdyti kitus. Užtenka manyti, kad ukrainiečiai kaip tauta egzistuoja.
Ukraina tiesiog savo buvimu, idėjomis apie save pačią spjauna į V. Putino susigalvotą mitologiją. Joje Ukrainos užpuolimas yra būtinas pilietinis karas, skirtas sugrąžinti dirbtinai nuo rusų tautos atskirtą jos dalį. Didžiausia šios atskalūnės nuodėmė – manyti, jog šis atskirumas yra ne kenksminga iliuzija, o realybė, ar dar blogiau – siekiamybė.
Tokiam bailiui ir megalomaniakui kaip Putinas tai – mirtinas įžeidimas. Įpratęs iš savo aplinkos girdėti tik gražius ir teigiamus atsakymus, jo geopolitiniams kliedesiams pirštinę metusią Ukrainą jis turi sunaikinti. Visi, atsisakantys atsimesti nuo Ukrainos realybės erezijos, yra už išganymo ribų.
Kovos su nacizmu naratyve svarbus yra dar vienas dėmuo. Kasdieniame diskurse „nacis“ dažnai vartojamas ne istorine ar polit-ideologine prasme, o kaip eilinis, greitas, skambus įžeidimas. Moderniosios rusų tautos mite šis kaltinimas turi išskirtinį vaidmenį. Jame nacizmas – tai Europos pagimdytas civilizacijos arch-priešas. Pergalė prieš jį patvirtina Rusijos teisumą, galybę ir unikalų vaidmenį gelbstint pasaulį nuo blogio.
Karo Ukrainoje kaip kovos su nacizmu rėminimas leidžia Putinui sukonstruoti unikalų naratyvą: II-asis pasaulinis – nepabaigtas, rusų didybės valanda vis dar tęsiasi. Naciai ne šiaip prie vartų, jie niekada nuo jų nebuvo pasitraukę, mes visi – herojai, kuriuos garbindami užaugome.
Toks mitas – pakaitalas nepakeliamai ir triuškinančiai šiuolaikinei Rusijos realybei. Vietoje introspektyvios Rusijos nesėkmių analizės pasiūlomas vado galvoje vis dar nepasibaigęs Didysis Tėvynės karas, amžina, nesustojanti pergalė, nepertraukiama šlovės valanda. Tai – paskutinis momentas, kuomet Rusijos iš tiesų reikėjo pasauliui, ir jį Putinas yra pasiruošęs melžti net ir šiai ideologinei karvei jau pradėjus irti.
Amžinoji Putino kova su nacizmo vaiduokliais pagrįstai kelia siaubą ne tik ukrainiečiams. Dėl savo prigimties, turinčios mažai ką bendro su realybe, šis konstruktas yra be galo lankstus. Išrašant Ukrainai nacizmo diagnozę, nereikia nei rasinio grynumo įstatymų, nei autokratijos, nei kitų realaus nacizmo apraiškų. Užtenka, pavyzdžiui, konstatuoti, jog joje yra „persekiojama“ rusų kalba, nesuteikiant jai valstybinės kalbos statuso, ir nacizmo įdagas – garantuotas. Atsisakymas vaidinti Putino priskirtą vaidmenį jo paties išgalvotoje geopolitinėje dramoje, pagrįstoje nesibaigiančiu skolų atidavinėjimu Rusijai, yra mirtina nuodėmė.
Joms priklausančius vaidmenis Putinas turi numatęs ne vien Ukrainai. Kaltinimas neatleistinu, apvalymo reikalaujančiu nacizmu gali būti mestas bet kurią dieną prieš bet kurią valstybę: Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją, Vokietiją – bet ką.
Šiuo karu siekiama ne racionalių, o liguistai ideologinių tikslų. Tol, kol juos įgyvendinantis režimas turės valdžią Rusijoje, jokia ilgalaikė Europos saugumo ir taikos architektūra nebus įmanoma. Karo Ukrainoje sustabdymas yra prioritetas, tačiau tai – tik viena iš didesnės kaktomušos su rusiškuoju fašizmu fazių. Sankcijų atšaukimas gali būti svarstomas ne Rusijai nutraukus žudynes Ukrainoje, bet tik patiems rusams ėmusis žudyti tikrąjį priešą – putinizmą ir visą jį aptarnaujančią sistemą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.