Smurtas kaip bendravimo forma
Tai, kas nutiko, buvo neišvengiama. Autokratijoje smurtas dažnai yra viešo politinio diskurso forma, tam tikra režimo bendravimo su visuomene, jo tarpusavio „genčių" kalbos rūšis. Vienas iš tokio smurto naudojimo tikslų – iš atgrasaus, vengtino bet iki galo net ir demokratijose neišvengiamo kraštutinumo jį paversti nuolatinės baimės ir neužtikrintumo šaltiniu.
Smurtas autokratijoje turi tapti realus, visada esantis čia pat, bet kada galintis nutikti, ir jis turi tapti visiškai šališkas. Nesvarbu, ar buvo pažeistas įstatymas, ar tiesiog ne ten pasitaikyta, ar vietinė mafija panorėjo perimti verslą – niekas niekada negali būti tikras dėl savo saugumo.
Kiekvienas pilietis privalo žinoti, jog nėra jokios jėgos ir jokio principo valstybėje, galinčio jį apsaugoti, jei būtų nuspręsta su juo susidoroti. Įstatymo viršenybė (rule of law) tampa viršenybe įstatymu (rule by law), kuomet visa teisė valstybėje paverčiama įrankiu režimui kuriantis visagališkumo ir nepažeidžiamumo įvaizdį.
Nuolatinė gresiančio smurto būsena kuria bejėgiškumo jausmą ir ugdo visuomenės cinizmą. Kuo ilgiau visuomenė privalo kęsti tokias sąlygas, tuo labiau joje įsigali apatija bet kam, kas nesusiję su nuosavo kailio gelbėjimu. Jei pilietinis aktyvumas dar labiau priartina ir taip jau didelę susidorojimo riziką - geriau tylėti ir žiūrėti savų reikalų.
Žmogžudystė kaip pareiškimas
Pastaruoju metu Rusijoje režimo smurtas ir represijos pasižymėjo ne tiek masiškumu, kiek tikslingumu ir ritualizacija.
Žurnalistė Ana Politkovskaja, plačiai rašiusi apie Rusijos vykdomus karo nusikaltimus Čečėnijoje, savo namo lifte buvo nužudyta per Putino gimtadienį, praėjus dviems dienoms po Ramzano Kadyrovo trisdešimtmečio. Borisas Nemcovas, nepailstantis Rusijos politinės sistemos kritikas, buvo nužudytas vienoje viešiausių Rusijos ir pasaulio vietų – ant Didžiojo Moskvoretskio tilto, prie pat Kremliaus, visoms aktualioms saugumo kameroms neveikiant dėl „remonto darbų". Aleksandras Litvinenko buvo itin skausmingai, radioaktyviu poloniu nunuodytas Jungtinėje Karalystėje, gerdamas arbatą – britų vaišingumo simbolį.
Toks režimo dorojimasis su savo priešais turi ne tik buko jėgos demonstravimo, bet ir viešojo valdžios naratyvo formavimo tikslą. Esminė jo žinutė: režimui nėra nei nepasiekiamų žmonių, nei per žiaurių metodų. Jam tai ne tik kad nieko nereiškia - jis iš to dar padarys teatrą. Jei režimas gali taip elgtis su viešiausiais asmenimis šalyje, ką jis gali padaryti su eiliniu piliečiu – tik fantazijos ribų klausimas.
Uždelstas kerštas Kremlių pažeminusiam Prigožinui gali pasirodyti kaip keista išimtis. Panašu, kad jo sukeltas chaosas bent trumpam tiek destabilizavo situaciją šalyje, kad atpildas sukilėliui turėjo laikinai pasitraukti į antrą planą.
Visuomenė – tiek Rusijos viduje, tiek ir užsienyje – buvo palikta spėlioti, kad vis dėlto nutiko. Situacija aprimo, „Vagner" vadas pradėjo vėl kelti „veiksmo" video, šįkart – jau iš Afrikos, atrodė, tarsi viskas grįžo į savo vėžes.
Tačiau situacija iš tiesų sugrįžo į savo natūralią būseną tik tuomet, kai Prigožino lėktuvas, kartu su „Vagner" grietinėle buvo susprogdintas virš pačios Rusijos. Bet kokia išimtis iš valdžios nepažeidžiamumo taisyklės menkina smurto efektyvumą, ir todėl jai nebuvo galima leisti toliau egzistuoti.
Tokia Prigožino mirtis yra epilogas dar vienai režimo smurto istorijai: nei buvę ryšiai su Putinu, nei privati kariuomenė, nei privatus lėktuvas, nei apsistatymas savais žmonėmis, nei populiarumas tarp masių negali nieko išgelbėti, net jei ir ima atrodyti, kad viskas vėl yra gerai.
Pergalė arba mirtis
Tokia šios istorijos baigtis tuo pačiu yra ir režimo griebimas už ašmens plikomis rankomis. Viena itin svarbi tokios atomazgos potekstė akivaizdi: bet koks iššūkis Putinui privalo baigtis arba jo režimo sunaikinimu, arba sunaikinimu tų, kurie tą iššūkį metė. Vieninteliai du galimi šio lošimo rezultatai yra sėkmė arba mirtis. Bet koks išsiderėtas tarpinis kompromisas – tremtis, susitaikymas su rango pažeminimu, turto atidavimas – reiškia ir kompromisą, ir mirtį.
Daugeliui sveiko proto žmonių tokie pasirinkimai reikštų viena – pasyvumą ir nieko nedarymą. Tačiau iš šimto ar tūkstančio užtenka vieno desperatiško, nebeturinčio ko prarasti karo vaduko ar oligarcho, kuriam tarp pasyvumo ir mirties skirtumas pasidaro per menkas, kad jis vis dėlto pastatytų kad ir ant menkos sėkmės galimybės.
Galbūt dėl savo mesto iššūkio įžūlumo, galbūt dėl manymo, kad šiuo metu Kremliui yra tiesiog nepakeičiamas, Prigožinas manė, kad gali surasti vidurio kelią, ir net po režimo pažeminimo pavyks surasti kad ir nepatogų, bet tam tikrą tarpusavio koegzistavimą. Taip statydamas, Prigožinas sudegė – visomis prasmėmis.
Pastaruoju metu jis buvo rimčiausią iššūkį Putino režimui metęs oponentas, bet greičiausiai jis nebus paskutinis. Sekantis pretendentas išjudinti Putino režimo pamatus nebegalės turėti jokių iliuzijų apie tai, kas jo laukia. Pirmasis žingsnis iš pasyvumo į konfrontaciją tuo pačiu savyje turės turėti ir paskutinį: pergalė arba mirtis. Partija laukia savo žaidėjo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.