Arvydas Akstinavičius. Abrakadabrakiška sveikatos apsaugos reforma

Jau tris dešimtmečius Lietuvos sveikatos sistemą krečia nuolatinių reformų karštinė. Reformuojama reformuojamos reformos reforma – tikriausiai taip tiksliausiai būtų galima apibūdinti nuolatinių pertvarkų vyksmą. Trijų dešimtmečių šių keturių reformas įvardijančių žodžių junginio pasekmes vaizdingiausiai atspindi galimybė pasiekti gydytojų konsultacijas, specialistų tyrimus. Jei prieš tris dešimtmečius patekti mediko apžiūrai dar buvo galimybė, pagal mėgiamą buvusios šalies vadovės pasakymą – iš karto arba po minutės, tai dabar laukti konsultacijos tris mėnesius yra normalu, ir net pusmetį, pasirodo, nėra nieko stebėtino. Daugumą kitų Lietuvos medicinos problemų ir ydų puikiai žino medikų bendruomenė, jas sėkmingai galėtų įvardyti ir patys žmonės. Tačiau esminis klausimas: kodėl sveikatos apsaugos problemos nesprendžiamos, padarytos klaidos – netaisomos? Padėtis metų metais tik blogėja, medicinos paslaugos vis sunkiau prieinamos, tolsta nuo žmogaus, gydymas ir tyrimai brangsta, perteklinių, neapskaitytų mirčių skaičius auga, didėja korupcija, krizė gilėja. Dėl tokios niekingos situacijos sveikatos sistemoje, be abejonės, atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), pirmiausia jos vadovybė.

SAM savo tinklalapyje skelbia, kad Sveikatos aspaugos ministerijos misija yra gyventojų sveikatos stiprinimas, išsaugojimas ir grąžinimas, kokybiška, saugi ir visiems vienodai prieinama sveikatos priežiūra bei ligų prevencija. Taigi, telieka tai, ką viešai ministerija skelbia tinklalapyje apie savo veiklos prioritetus ir strateginius tikslus, palyginti su tuo, kas ir kaip vykdoma realybėje, ir galima konstatuoti, jog SAM vadovybės politika ir veiksmai yra tiesiog apgailėtini.

Dabartinės SAM vadovybės niekingą reformuojamų sveikatos reformų etapą vainikavo viceministrės Danguolės Jankauskienės atsistatydinimas. Tai buvo tikėtinas standartinis politinis ėjimas, tiesiog bėgimas nuo atsakomybės, prisidengiant tokiais atvejais ir standartine priežastimi – „dėl sveikatos problemų“. Atsakomybė D. Jankauskienei tenka didžiulė. Dangstantis būtinybe įsisavinti beveik 800 milijonus eurų europinių lėšų, vykdytas totalus sveikatos sistemos griovimas, o daugelyje rajonų – ir naikinimas. Griovimo ir naikinimo apimčių totalumą patvirtino pats sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, savo pasisakymu pabrėždamas, kad „galbūt būtų užtekę imtis vien greitosios pagalbos, o mes paėmėme šešias ir dar daugiau krypčių“, ciniškai pasidžiaugdamas, jog jam „patinka būti pokyčių sūkuryje“. Savivaldybės ir jų teritorijoje esančios gydymo įstaigos prievarta ir apgaule buvo įtrauktos į abrakadabrakišką (tarptautinių žodžių žodyne parašyta, kad abrakadabra reiškia beprasmį žodį, kuriam senovėje ir viduramžiais buvo priskiriama magiška galia) vadinamųjų sveikatos centrų kūrimą, už įvykdytą veiksmą žadant milijonines investicijas. Tačiau už tuos keletą milijonų eurų savivaldybėms ir rajoninėms gydymo įstaigoms privalu įvykdyti SAM vadovybės gyventojų sveikatai ir net gyvybėms pavojingus nurodymus – vykdyti medicinos paslaugų naikinimą, uždarant skyrius, mažinant lovų, paslaugų skaičių ir t. t. Rajoninės gydymo įstaigos, net ir turinčios profesionaliai veikiančius skyrius, suformuotas juose kvalifikuotų specialistų komandas, dirbančias su šiuolaikine medicinos aparatūra, SAM vadovybės buvo verčiamos juos naikinti, grasinant, kad teikiamų medicinos paslaugų nefinansuos Ligonių kasos. Beje, ministerija ir ėmėsi gydymo įstaigas žlugdančių veiksmų prieš tas savivaldybes, kurios nepakluso jos nurodymams kurti sveikatos centrus, net nesusimąstydama kokias pasekmes tokie veiksmai turės gyventojų sveikatai ir gyvybėms. Apskritai SAM turėtų stebėti, kad savivaldybėse gyventojams tinkamai būtų užtikrinamos medicinos paslaugos ir Ligonių kasos deramai jas finansuotų, o ne nurodinėti, kaip jos turi būti organizuojamos. Juk ne gydymo įstaigų sienos, kabinetai ar lovos gydo pacientus, o medikai. Tačiau nuolatos vykdydama reformuojamų sveikatos reformų reformas, SAM pamiršta svarbiausia – žmogų, jo sveikatą ir gyvybę. Manau, kad daliai savivaldybių su žadėtais milijonais gali atsitikti taip, kaip šaltyšiui dainelėje apie jį: „anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio“. Juolab, kad dirbdamos ir gaudamos Ligonių kasų apmokėjimą už suteiktas paslaugas gydymo įstaigos pačios per kelerius metus gali užsidirbti tuos milijonus. Absurdas, kuomet vienkartinė, kad ir milijoninė įmoka sumokama už susinaikinimą. Deja, toks dabartinės SAM vadovybės politikos rezultatas.

Net neabejoju, kad buvusią viceministrę D. Jankauskienę netrukus išvysime naujame poste ir pareigose, bet jos trejų metų palikimas sveikatos apsaugos sistemoje vis tik reikalaus tinkamo įvertinimo. Medicinos paslaugų centralizavimas, sudarant palankias sąlygas tolesniam procesui – privatizavimui, rajono gydymo įstaigų žlugdymas ir naikinimas, sunkinant žmonėms gydymo galimybių prieinamumą, sukurtos dar papildomos aplinkybės medikams, ypač jauniems, kuo skubiau trauktis iš Lietuvos, medikų bendruomenės supriešinimas, pritaikius „skaldyk ir valdyk“ metodą, ir t. t. – toks viceministrės palikimas. Pagaliau juk teks atsiskaityti ir už tuos 800 milijonų eurų europinių lėšų. Kiek jų panaudota, o kiek išeikvota, neaišku kam ir kur – sunku pasakyti. Vargu, ar į tokį klausimą sugebėtų atsakyti ir pati D. Jankauskienė. Neatmestina, kad nemenką pinigų sumą už ne pagal paskirtį vykdytas veikas ar šiaip iššvaistytas lėšas gali tekti grąžinti. O grąžinti tektų visų piliečių sąskaita.

Kodėl apie šią kenkėjišką valstybei ir žmonėms sveikatos reformą žymiai dažniau miniu D. Jankauskienės nei paties ministro A. Dulkio pavardę, atsakyti labai paprasta. Viceministrė, būdama medike, puikiai suprato savo paskirtį šiame poste, žinojo, kieno užduotis vykdo, ką daro, kam tai daro ir kokios pasekmės laukia. Be to, ir patirtį tokioje veikloje yra sukaupusi nemenką. Žinojo, kam ir kaip turi būti dalijami tie 800 milijonų. Gerai suvokė ir kokia atsakomybė tenka už tokias aferas. Visa lavina papildomų problemų medikų bendruomenę ir pacientus dėl šių D. Jankauskienės pertvarkų užgrius jau šiemet, todėl pačioje metų pradžioje, liaudiškai tariant, ji ir nusiplovė. Be to, 2024 m. juk laukia konkursų gausa į medicinos įstaigų vadovų vietas. Tai D. Jankauskienės pavardę dar tikrai išgirsime. Na, o A. Dulkio paskirtis buvo paprastesnė: pasirašyti, įgarsinti procesus ir juos suabrakadabrinti. Tiek būdamas „Lietuvos monetų kalyklos“ valdybos nariu, tiek dirbdamas LR Seimo Pirmininko patarėjo ar kitose – Lietuvos Banko, Valstybės kontrolieriaus – pareigose jis tiko, buvo patogus visoms valdžioms ir niekados netapdavo atsakingas. Tačiau ministras puikiai suprato – o jei nesuprato, tai jam daug kartų buvo pasakyta, – ką jis daro ir kokias pasekmes tokios pertvarkos turės sveikatos apsaugai. Todėl jo atsakomybė ne mažesnė nei viceministrės.

Kad ši Jankauskienės–Dulkio reforma yra užsakyta avantiūra, buvo akivaizdu nuo pirmųjų ėjimų. Reformos, pertvarkos daromos tam, kad kažkas pagerėtų. Ir tam privalu tinkamai pasiruošti: įvertinti esamą sveikatos sistemos padėtį, jos problemas, atlikti išsamias analizes, skaičiavimus, prognozes, realiai valdyti situaciją ir turėti galimybę užkardyti galimas neigiamas reformos vyksmo pasekmes. Apie pasiruošimo reformoms trūkumus ne kartą savo poziciją išsakė Valstybės kontrolė. Daug kritikos dabartinės SAM vadovybės politikai yra išsakę ir patyrę Lietuvos medikai. Kaip antai, geriausias 2023-iųjų metų kardiologas profesorius Pranas Šerpytis teigia: „<...> man gaila žmonių, kurie dėl sistemos ydų negauna geros kardiologinės pagalbos. Nekart mes, kardiologai, tai esame sakę Vyriausybei, Sveikatos apsaugos ministerijai ir Seimo sveikatos reikalų komitetui, bet kol kas deramos reakcijos neregėti <...> dabar kardiologiją norima padaryti pilka ir plika.“ Sutinku su profesoriaus nuomone, tačiau anaiptol ne visų valstybės pareigūnų, politikų, medikų visuomeninių organizacijų atstovų pozicija dėl pertvarkų medicinoje buvo suprantama ir pateisinama.

Pirmiausia, nustebino LR Prezidentas Gitanas Nausėda, savo parašu uždegdamas žalią šviesą toms abrakadabrakiškoms reformoms. Užuot vetavęs avantiūriškas valdančiųjų konservatorių užmačias, G. Nausėda leido vykdyti tolesnį medicinos griovimą Lietuvoje, nekreipdamas dėmesio į perspėjimus apie pasekmes. Tik vėliau, susivokus, kad toks palaikymas valdančiųjų SAM politikai ateityje gali pakenkti Prezidento reputacijai, G. Nausėdos vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė prakalbo mistine fraze apie galimybę sveikatos reformą perkalibruoti. Požiūris tikrai savotiškas, tarsi medicina būtų kažkoks mechaninis vyksmas ar prietaisas.

Ne kitaip pasirodė ir Seimo opozicija. Vasaros pabaigoje ji grasino, kad dėl sveikatos reformos „bus karšta“, rudeniop su krintančia oro temperatūra atvėso ir jos atstovai. Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos Seime nariai dėl medicinos pertvarkų net kėsinosi Sveikatos apsaugos ministerijai užkurti pirtį, bet, kaip įsitikinome, ugnies, deja, taip ir neatsirado.

Pasigedau ir medikų profsąjunginių bei visuomeninių organizacijų principingesnių, ryžtingesnių veiksmų. Nekalbu apie konformistines organizacijas ar jų atstovus, kurie nuolatos geba prisiderinti prie valdžios ir su ja susitarti, pasitenkindami merkantiliniais interesais. Deja, ir tos, kurių atstovai, atrodė, suprato galimas pražūtingas sveikatos reformos pasekmes, dažniausiai esminius problemų sprendimus siedavo tik su finansavimo trūkumais. Tuomet keista, kad šios nevyriausybinės organizacijos taip ir neišreiškė solidarumo, pavyzdžiui, britų medikams, ne kartą protestavusiems dėl menko atlygio už darbą. Iš tikrųjų sveikatos reformuojamų reformų neigiamų pasekmių mastas žymiai platesnis ir gilesnis. Iš dalies apie tai jau minėta pirmiau, tačiau dėl jaunųjų medikų padėties ir gydymo paslaugų situacijos regionuose būtini dar papildomi pastebėjimai.

Rajonuose trūksta medikų, jauni gydytojai ten nevyksta. Kodėl? Atsakymas labai paprastas: o kodėl jie turi rizikuoti savo, savo šeimos ateitimi ir ten vykti? Įsivaizduokime, pavyzdžiui, jaunas chirurgas, neatsisakantis minties įsikurti ir dirbti rajone, susitaria su vietine administracija dėl visko: dėl atlygio už darbą, gyvenamojo būsto, žmonos darbo, vaikų ugdymo įstaigų. Ir tokių atvejų žinoma nemažai. Gydytojo šeima pradeda kurtis, pradeda dirbti, vaikai pradeda lankyti ugdymo įstaigas ir staiga iš ministerijos ateina Jankauskienės–Dulkio nurodymas, kad po pusmečio rajone turi būti naikinamas chirurgijos skyrius. Visos Lietuvos regionuose vyksta masinis įvairiausių profilių medicinos paslaugų naikinimas. Ir kas tuomet belieka daryti jaunam specialistui, kuomet taip griaunamos jo profesinės ir gyvenimo perspektyvos? Ir ne finansiniai klausimai, o SAM atsakomybė ir žmogiškasis faktorius tampa opiausia problema, drauge mediko ir jo šeimos ateities neprognozuojamumas. Apie empatiją rajonų gyventojams, taip pat ir visiems kitiems piliečiams, turintiems sveikatos problemų, net nėra prasmės kalbėti, nes atrodo, kad į ministerijos vadovybę skiriami tie asmenys, kurie neturi atjautos savybių. Čia ir atsakymas toms nevyriausybinėms medikų organizacijoms, kurios Lietuvos sveikatos sistemoje daugiausia temato ir akcentuoja tik finansines problemas. Deja, empatijos pinigais nei nupirksi, nei kompensuosi.

Dėl jaunų medikų trūkumo regionuose pradėta gydytojų rezidentų mokymo sistemos pertvarka. Sutinku su Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dekanu prof. Daliumi Jatužiu, kad universitetų atsakomybė yra rūpintis būsimų gydytojų darbo kokybe ir jų ruošimu. Tačiau teiginiu, jog „rezidentūra yra transformuojama ir priartinama prie tarptautinių standartų“ nieko naujo nepasakoma. Apie tai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo nuolatos kalbama. Tačiau, pirma, tie tarptautiniai standartai buvo, yra ir bus kintantys, juolab, kad sveikatos apsaugos sistemos daugelyje šalių išgyvena krizes. Antra, jie nėra absoliutūs ir turi būti individualizuojami. Norėčiau paklausti VU Medicinos fakulteto dekanato vadovų: o kokiai sveikatos apsaugos sistemai Lietuvoje jūs vykdysite gydytojų rezidentų mokymo sistemos pertvarką? Ar dabartinės SAM vadovybės vykdomai abrakadabrakiškai reformai su dirbtinai prievartiniu būdu kuriamais sveikatos centrais? Tai sustokite, nes šiuo atveju jūsų siekiai yra beprasmiški ir pasmerkti, kadangi tai bus tik dar vienas tuščias lėšų išeikvojimas ir dar vienas jaunų medikų nuvylimas.

Ką daryti? Pirmiausia, kuo skubiau sustabdyti destruktyvios abrakadabrakiškos reformos vyksmą. Lengva nebus, nes užsakovai, kurių nurodymus vykdė Jankauskienės–Dulkio tandemas, taip paprastai nepasiduos. Reikės politinės valios. Ar jos rasis? Sunku pasakyti. Tačiau kito pasirinkimo tiesiog nėra, jeigu dar norime turėti bent kažkokią realiai veikiančią sveikatos apsaugą, o ne vien tik iškabas. Tik atlikus išsamią analizę, skaičiavimus, realų sveikatos sistemos Lietuvoje vertinimą, tinkamai pasiruošus bus galima galvoti ir apie pozityvias transformacijas medicinoje, taip pat ir apie gydytojų rezidentų mokymo sistemos pertvarką.