Dabar Sodoma ir Gomora yra pasipūtimo ir ištvirkavimo simbolis.“ Pagalvojau, ar ne Sodoma ir Gomora tinkamiausiai iliustruoja dabartinę Lietuvos valdžią ir jos politiką? Atrodo, kad taip. Sutinku ir su kitais šios konservatorių, liberalų sąjūdžio ir laisvės partijų komjaunuoliškos valdžios įvertinimais: nekompetentinga, be atsakomybės, be empatijos, neadekvati valstybės poreikiams ir žmonių gyvenimams, neadekvati situacijų ir savo pačios veiksmų vertinimui. Ir visgi, dabartinės valdžios veiklų ir veiksmų pobūdį bei stilių labiausiai ir tiksliausiai atspindi biblijinės sodomijos ir gomorijos ypatybės. Kodėl? Jau ir todėl, kad ši valdžia skelbia, jog yra septyniasdešimt trys lytys. O septyniasdešimt trys lytys, įvertinus vien matematiškai, gali sukelti tūkstančius ištvirkavimo būdų ir formų, kad ir tokių: ištvirkęs potraukis valdžiai, postams, pinigams, turtams, nusavinimams, užgrobimams, tai ir svetimturtystė, svetimžemystė ir t. t. ir pan.
Deja, visgi, privalau atsiprašyti mielų skaitytojų. Tikrai atsiprašau, nes aukščiau rašydamas suklydau – ne sodomija ir gomorija tinkamiausiai apibūdina konservatorių, liberalų sąjūdžio ir laisvės partijų valdžią. Pasirodo, į valdžios olimpą vėl besiveržianti reitingų lyderė, beveik aštuonerius metus badaujanti be įtakingesnių postų LSDP, kurios iškaba seniai nieko bendro neturi su turiniu, skelbiasi, kad jie taps sodomiečiais. Žinant šią partiją, nieko stebėtino nėra, nes biblijoje teigiama, jog Sodomos žemės buvo laikomos labai turtingomis ir ten gyventi buvo prestižas. Taigi, dabartinei komjaunimo valdžiai belieka tik gomorija.
Ir vėlgi, nieko stebėtino, prisimenant po Nepriklausomybės paskelbimo valdžių pasikeitimus iliustravusį švytuoklės principą. Brazauską keitė Landsbergis, Landsbergį keitė Brazauskas, po to vėl Landsbergis ir t. t. Buvo Brazauskas – Landsbergis, dabar sodomija ir gomorija. Kiti, bet ne kitokie. Rudąjį liberalizmą keičia raudonasis. Tikriausiai eilinį kartą a. a. Algirdas Mykolas pakartotų – „vsio zakonno“ (lietuviškai – viskas teisėta), nes esmė ir turinys gi nesikeičia. Ir septyniasdešimt trys lytys lieka su tūkstančiais ištvirkavimo galimybių.
Tiesa, būtina paminėti dar vieną politinį veikėją, dabartinį Prezidentą Gitaną Nausėdą. Prisiminkime 2019-ųjų Prezidento rinkimus. G. Nausėda konservatorių stovykloje buvo svarstomas kaip vienas iš trijų galimų kandidatų į šalies vadovo postą. Dabar gi jis oficialus LSDP kandidatas į LR Prezidentus. Tikėkimės, kad po tokio kūlversčio nausėda nebus paskelbtas septyniasdešimt ketvirtąją lytimi, o tai tiesiog liks tik dar vienu faktu, jog konservatoriai ir LSDP yra broliai dvyniai. Sodoma ir Gomora. Ir dar tikėkimės, kad dėl valdžių sodomiškumo ir gomoriškumo Lietuva netaps pasmerktąja žeme ir nebus nušluota nuo žemės paviršiaus taip, kaip atsitiko Sodomai ir Gomorai. Todėl pats laikas dabar jau pakalbėti apie apsaugos priemones, trumpai aptarti bent keletą jų, nuo valdžių „Sodomos ir Gomoros“. Neminėsiu Seimo ir Seimo narių, nes jie gauna pačios tautos tiesioginį mandatą. Tai atskira tema.
Vyriausybė, keturiolika ministerijų, kurią bepaimsi, bepaminėsi ten problemos, nesusipratimai, nekompetencija, finansinės, ūkinės ir kitokio pobūdžio machinacijos. Valstybės tarnyba išdarkyta, praktiškai baigiama naikinti. O ministrai, viceministrai, skirtingai nuo Seimo narių, tiesioginio tautos mandato juk neturi. Štai sodomečių, kodiniu pavadinimu LSDP, vadovų galvose jau dėliojasi būsimos valdžios kontūrai. Tačiau...
Nori būti ministru ar viceministru, privalai atlikti prievolę – pasitikrinti gebėjimus ir prieš savo kandidatūros tvirtinimą turi pateikti kompetencijų pažymą. Jos esmė – kandidatas turi būti išlaikęs bendrųjų gebėjimų testą ir vadovavimo gebėjimų vertinimą. Aišku, nepakenktų ir psichologinis testas bei patikra melo detektoriumi. Ir nesvarbu, kad tu turi bakalauro, o gal net magistro diplomus. Neabejoju, kad tokios patikros įteisinimas ženkliai prisidėtų prie valdžių kompetencijos ir atsakomybės.
Trumpai paaiškinsiu konkursinių testų ir vertinimų esmę bei priminsiu, kad jie vienu metu net buvo privalomi. Tačiau privalomi buvo tik pretenduojantiems į valstybės tarnybą, o ministrų, viceministrų pareigoms netaikomi, kadangi tai yra politinio pasitikėjimo postai. Taigi, pirmiausia tekdavo laikyti bendrųjų gebėjimų testą. Jis būdavo dviejų dalių – pirma dalis pagrinde loginio mąstymo ir matematinių gebėjimų, ją įveikęs, patekdavai į antrą dalį, kurioje klausimai būdavo formuojami LR Konstitucijos ir įstatymų pagrindu. Išlaikęs ir šią dalį trejus metus turėdavai galimybę dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą. Jei norėdavai pretenduoti į vadovaujančius postus, tai papildomai dar privalėdavai įveikti ir vadovavimo gebėjimų vertinimą. Šie gebėjimai buvo tikrinami ir vertinami Valstybės tarnybos departamente. O konkrečiame konkurse į konkrečias pareigas dar privalu būdavo raštu išlaikyti šimto klausimų testą, kuriame septyniasdešimt jų būdavo suformuoti LR Konstitucijos ir teisės aktų pagrindu, o trisdešimt būdavo specialieji, profesinių žinių patikrinimui. Juos išlaikius, dar žodžiu egzaminuodavo specialiai konkursui sudaryta komisija ir tik tuomet būdavo sumuojami ir skelbiami galutiniai rezultatai. Tai įsivaizduokite, praėję visą šį testų maratoną patenki ministro, tą sritį kuruojančio viceministro žinion, kuriam tie testai ir gebėjimai neprivalomi. O vadovauti gali imtis ir tie, kurių neaiškios nei žinios, nei gebėjimai ar kompetencijos. Ar tai normalu? Net neabejoju, kad tai yra nenormalu ir neteisinga, ir net nesąžininga. Tiesa, būtina pažymėti, jog paskutiniu metu testai, gebėjimų vertinimai tapo nebūtini. Dabar pagrinde liko subjektyvi žodinė apklausa ir pokalbiai. Neatsitiktinai vis dažniau girdime barbarizmą – nepotizmas, kas lietuviškai reikštų tarnybinės padėties naudojimą giminėms ar draugams proteguoti. Konkursuose dabar gi dominuoja subjektyvūs komisijų vertinimai, subjektyvi atranka ir subjektyvūs galutiniai pasirinkimai. Todėl būtina grąžinti aukščiau minėtą konkursų tvarką, o būsimiems ministrams ir viceministrams taip pat turi būti privalu įveikti bendrųjų gebėjimų testą ir vadovavimo gebėjimų vertinimą. To nesugebėję, neturėtų teisės užimti šių postų. Labai įdomu, kiek iš šios vyriausybės kabineto narių tai sugebėtų?
Ši valdžia mėgsta girtis, kaip ji geba vadovautis praktika. Nesvarbu nei Konstitucija, nei įstatymai, nes praktika, paremta dar ministrų fantazijomis ar įsakymais, pasirodo, yra viršesnė prieš bet kokius įstatymus. Visgi, vieną praktiką, beje, ne valdžių proteguojamą, aš siūlyčiau paversti norma. Juolab, kad tai atitinka ir teisės aktams. Tai regreso tvarka išreikalauti iš buvusių ministrų grąžinti valstybei lėšas dėl biudžetui padarytų nuostolių už neteisėtus veiksmus. Schema labai paprasta. Tiesiog ieškinys, esant pagrįstiems įtarimams, kreipiantis į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo, kad būtų išaiškinta ar yra padaryta nusikalstama veika. Praktika šiokia tokia yra. Prisiminkime prieš dvylika metų buvusio VRM ministro Raimundo Palaičio istoriją, pasirašant įsakymą dėl Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado atleidimo iš FNTT vadovų pareigų. Neabejoju, kad atsakomybės regreso tvarka įtvirtinimas taptų tam tikru apynasriu esamų valdžių savivalėms ir egzaminu būsimų valdžių politinei moralei ir atsakomybei.
Pavyzdžiui, Aplinkos ministro atveju – kas matoma akivaizdžiai, tereikėtų tuos kelis šimtus aplinkosaugos pareigūnų, kurie dabar keliuose ruošiasi vertinti automobilių technines apžiūras nukreipti į buvusių miškų teritorijas suskaičiuoti kelmus, įvertinti išduotus leidimus ir viskas bus aišku, kokią pinigų sumą tektų į biudžetą įnešti ministrui ar jo pavaldiniams. Dar prasmingiau būtų, kad tie aplinkosaugos pareigūnai geriau saugotų miškus nuo piktavalių biznierių kirtimų. Socialinės apsaugos ir darbo (SADM) ministrės Monikos Navickienės atveju tektų paskaičiuoti kokia žala, pavyzdžiui, padaryta neįgaliesiems, naikinant socialines įmones, kokius nuostolius neįgalieji patyrė prarasdami darbą socialinėse įmonėse, tas sumas išskaičiuoti iš ministrės ir grąžinti neįgaliesiems.
Papildomai galimas ir politinės moralės veiksmas – atimti iš „Ignitis“ M. Navickienės įteiktus socialiai atsakingos įmonės apdovanojimus. Tai tik keli pavyzdžiai iš šios vyriausybės ir jos keturiolikos ministerijų neteisingų, galimai neteisėtų veikų, kurioms būtinas teisinis įvertinimas.
Tikriausiai skaitytojams kils klausimas – kas tai ir taip padarys, kas sukurs tas apsaugos priemones. Pabūsiu sufleriu. Jūs, mieli Lietuvos žmonės. Kaip? Jeigu valdžia, jos veiksmais ir sprendimais nepatenkintų Lietuvoje yra apie milijoną, tai teisėtas kelias yra referendumas. Milijonui įveikti net ir šimtatūkstantines referendumų karteles neturėtų būti sudėtinga. Juolab, kad 2024 – ieji yra labai patogūs tam metai. Referendumas kartu su 2024- ųjų spalį vyksiančiais Seimo rinkimais. Svarbiausia nepasiduoti, nenuleisti rankų, o teisėtai pakovoti už save, savo tėvus, savo vaikus, jų ateitį ir likimus. Kad nepasiduodant galima laimėti, pasiremsiu savo asmenine patirtimi. Štai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Lietuvos Respublikos vardu, 2024 m. vasario 7 d.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Taigi, pusantrų metų trukęs teismas su ministerija, kaip supratote, baigėsi visiška ir galutine mano pergale. Kartu šis teismo procesas tik dar kartą parodė ministrės M. Navickienės ir jos vadovaujamos SADM nekompetenciją. O ministerijų mes turime, kaip minėjau – keturiolika. Tačiau daugiau komentarų tikriausiai jau nebereikia. Tik trumpai paaiškinsiu šio teismo proceso istoriją.
Ginčų komisijos puolimas ir siekis nubausti mane, jos vadovą, prasidėjo prieš porą metų. Ministrės kerštas labai aiškioje vietoje padėjo kablelį – bausti, negalima pasigailėti. Tautos išmintis sako, jei nori mušti, lazdą visuomet surasi. O kerštauta dėl to, kad Ginčų komisija nepritarė ydingai ir neįgaliesiems žalingai socialinei reformai, kad objektyviai ir teisingai vertino neįgaliųjų skundus dėl jų sveikatos būklės ir funkcinių gebėjimų (tenkinta virš 70 procentų skundų), bet taip, anot SADM atstovių, buvo gadinama statistika ir, kad Ginčų komisija vadovaujasi LR Konstitucija (o jos 5 straipsnio 3 punktas aiškiai apibrėžia: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“) ir įstatymais, o ne ministerijos sukurta, nesuprantama, nepaaiškinama ir teisės aktams prieštaraujančia praktika. Taigi, teko gintis teismuose. Jų sprendimą jau žinote. Teismai aiškiai pasakė, kad įstatymai yra aukščiau bet kokių ministerijos praktikų. Tik vargu, ar ši ministrė ir SADM vadovybė tai įsisąmonins, nes kerštaujant buvo nutarta panaikinti Ginčų komisiją.
Sakoma, kad parlamentas yra tautos veidrodis. Taigi, jei nenorime, kad valdžia būtų lovys, nerinkime į ją kiaulių.