Arvydas Anušauskas. Amnestija atsakomybei

Kai tik aukščiausiu lygiu, t. y. Kultūros komiteto pirmininkas, paskelbė iniciatyvą skelbti amnestiją, pasigirdo ir galimų galutinių jos rezultatų vertinimų. „Kamerinė sistema“ ir amnestija išspręs visas „kalėjimų kultūros problemas“. Bet štai, keista, kad iki šiol neišsprendė.

Kai 2012 metais Seimas priėmė Probacijos įstatymą, buvo siekiama sumažinti laisvės atėmimo vietose esančių nuteistųjų skaičių, bausmės vykdymas įkalinimo vietose pakeistas kitokios formos apribojimais ir kontrole. Taip tikėtasi vėl sugrąžinti nuteistuosius į visuomenę ir neleisti jiems nusikalsti. Deja, dabar paaiškėjo, kad šiai sistemai pastaruosius kelis metus skiriamas mažas dėmesys – per mažai darbuotojų, per mažas efektyviai kontrolei reikalingų priemonių finansavimas. Ir čia vėl iškyla amnestijos iniciatyva. Pasigirdo balsų, kad ji yra taikoma retai. Tačiau istorija – kitokia.

1920–1940 metais buvo keturios amnestijos. Bet 1990–2012 m. buvo suteikta beveik 2000 malonių (čia pasižymėjo du prezidentai: A. Brazauskas suteikė 480 malonių, V. Adamkus pirmosios kadencijos metu suteikė 1314 malonių, antrosios kadencijos – patenkinti 68 malonės prašymai; D. Grybauskaitės suteiktų malonių skaičius yra daug kartų mažesnis negu buvusių prezidentų) ir skelbtos mažiausiai 6 amnestijos: 1990 m. amnestija atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1993 m. amnestija pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą, 1995 ir 1998 metų amnestijos, 2000 m. amnestija ir 2002 m. amnestija pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį. Buvo amnestuoti net 5527 asmenys. Konservatyviausios buvo 1990 ir 1998 m. amnestijos, kuriomis pasinaudojo vos 82 nuteistieji. Vėliausios amnestijos buvo itin dosnios: 2000 m. nuo bausmės atleista 1500, 2002 m. – 3093 nuteistųjų. Kiek iš jų vėl nusikalto – tikslios statistikos nėra, bet manoma, kad vidutiniškai iki 40 proc. Tačiau prieš šešiolika metų dar nebuvo probacijos galimybės.

Kalbant apie sąlygas, kam taikoma amnestija, apskritai nėra jokių atsakymų. Ar nusikaltę po ankstesnių amnestijų ar malonės aktų ir vėl galės pretenduoti į atleidimą nuo bausmės? Ar bus taikoma kaliniams, nesigydantiems nuo venerinių ligų, alkoholizmo ar narkomanijos? Neatsakytų klausimų yra ir daugiau. Juk, atskleidžiant kalinių gyvenimo uždarose zonose ypatumus ir įtaką administracijai, kartu amnestijos vykdymas atiduodamas į įkalinimo įstaigų administracijos rankas, kurios vadovaus amnestijos komisijoms. Įdomu, ar kokie nors „bachūrai“ neturės įtakos amnestijos komisijos sprendimams, kur tarp sprendimų kriterijų yra ir elgesys įkalinimo įstaigoje? Ar čia jau nebėra problemų?

Taip, yra tikimybė, kad amnestuotas asmuo įsidarbins, emigruos ir nekels, nedidins grėsmių mūsų visuomenei. Tačiau kodėl ignoruojamos probacijos galimybės? Derėtų aiškiai atsakyti į keliamus klausimus, aiškiai nurodyti, kad į amnestijos komisijas turės galimybę patekti ir visuomeninių organizacijų atstovai. Taip pat reikėtų įvertinti pakartotinio nusikalstamumo galimybes bei atsiklausti visuomenės (apklausos būdu, įtraukiant pirmiausia eilinius visuomenės narius, nusikaltimų aukas, nuteistuosius, teisėsaugos pareigūnus) dėl tokios amnestijos tikslingumo, kai įstatymuose bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, sistemingai švelninamos. Reikia atsakymų. Negali būti amnestijos atsakomybei.