Taip, okupacijų laikai vertė visiškai normalius ir protingus žmones pasirašinėti jiems asmeniškai visai nereikalingus, tačiau jų gyvenimui įtakos turinčius popierius. „Užtikrinu, kad man, nors esu rūpestingai patikrinęs, nėra žinomos aplinkybės, kuriomis galima būtų pateisinti nuomonę, kad mano tėvai arba seneliai yra žydų kilmės. Žinau, kad už sąmoningai suteiktus klaidingus davinius galiu būti betermininiai atleistas iš tarnybos“, – pasirašinėjo visi Lietuvos mokytojai bei valdininkai nacistinės okupacijos metais. Mokytojai pasirašydavo tokius pareiškimus, kad galėtų toliau dirbti savo darbą – ne tik ruošti būsimus mokytojus, bet kartu su moksleiviais mokytis Lietuvos istorijos, minėti J. Basanavičiaus mirties metines, rinkti knygas Rytų Lietuvai ir t. t. Visai nesvarbu, kad užrašai „tik vokiečiams“ jau buvo atsiradę Lietuvos miestų viešose vietose.
Tautų atskyrimas, segregacija ir rasizmas? Taip, aukos, sutikdamos su žmogiškumui prieštaraujančiais okupanto reikalavimais, galėjo kažkiek pasilengvinti savo padėtį. Laikinai. Dar keli metai ir pagal kito okupanto taisykles reikėjo grynakraujo „bežemio“ ar „mažažemio“. Bet šių, į miškus pasitraukusių, artimuosius dar reikėjo suvaryti arba į kolūkius, arba į sibirus. Kitos kartos, atrodė, laukė ne tokie drastiški apsisprendimai – tereikėjo anketose atsakyti į klausimus „ar buvote okupuotoje teritorijoje“ ir „ar turite giminių užsienyje“, o autobiografijose pasirašyti, koks esate sąmoningas ir ideologiškai pasikaustęs. Tai, žinoma, negarantavo, kad jums atsivers neaprėpiami toliai. Nebent kokiose „komjaunuoliškose spartuoliškose“ statybose toli nuo Lietuvos.
Absoliučiai nuo sovietinės okupanto valdžios malonės priklausomas žmogus buvo labai jautrus. O ir pasirinkimo ar alternatyvų nebuvo. Suoliukus „tik vokiečiams“ ir getus „tik žydams“ kuriam laikui pakeitė lageriai „tik lietuviams“ (ir latviams, ukrainiečiams, estams...) ir sulietuvintos ištisos Sibiro sritys. Vakarais išakėtas ir pasieniečių prižiūrimas Palangos pajūris buvo mūsų geležinės uždangos variantas. Uždara Neringa ir keli tūkstančiai kvadratinių kilometrų Lietuvos teritorijos tapo neprieinami vietos gyventojams. „Tik komunistinei nomenklatūrai“, – neskelbiamas, bet galvose įsitvirtinęs įrašas – dabar jau pamirštas. Tačiau liko tai, kas skausmingai, kaip koks nuolatinis pūlinys, iki šiol gadina mūsų gyvenimą. Tai pusę amžiaus diegtas požiūris į istoriją.
Supriešintos ir suskaldytos tautos ieško ir randa bendrus atramos taškus. Lietuviai, žydai, lenkai, rusai... Tam reikia laiko. Daug laiko, kad suprastų, jog eiliniai žmonės, patekę į okupantų spąstus, turėjo rinktis mažesnę blogybę iš didesnių, turėjo ir norėjo išgyventi, išsaugoti savo šeimas. Jie negalėjo matyti visų okupantų planų, numatyti jų veiksmų, kuriuose galėjo suvaidinti jų pasirašyti dokumentai. Už klausimų – kiek turi turto, ar naudojo samdomąjį darbą, ar šeimoje yra teistų už valstybinius nusikaltimus (dar dešimtys tokių „ar“) slėpėsi vieno okupanto užmačios papildyti statybas, gamyklas ir miško kirtavietes nemokama XX a. darbo jėga.
Už klausimų „ar giminėje esama žydų, ar nepalaikėte dalykinių santykių su žydų verslininkais, ar...“ – slėpėsi kito okupanto „galutinis sprendimas“ vieniems ir laikinas sprendimas kitiems tos pačios žemės žmonėms. Totalitarinės kraštutinumų ideologijos neleidžia to suprasti. Jų nuodai iš istorijos ir supratimo išgaruoja labai lėtai. To išraiška ir dabartinis paniekinamas požiūris į XX amžiaus Lietuvos istorijos mokslininkų darbą (kaip nemokamą, neprestižinį, neduodantį naudos darbą, kurio galima ir nefinansuoti, o juos glaudžiančias įstaigas „optimizuoti“, dar labiau sumažinant jų galimybes). To išraiška ir atkartojimas sovietmečio raugo tezių apie nacionalistus, kuriems „nieko švento nebuvo“, nes jie ne tam okupantui tarnavo.
Noreikos-Generolo Vėtros ar Ramanausko-Vanago istorijos labai skirtingos, tačiau jų vertinimo/nevertinimo pagrindai labai panašūs. Artimiausiu laiku jos dar kaitins aistras ten, kur, atrodytų, jau buvo supratimas apie bendrą likimą ir okupantų sukurtą tautų skaldymo bei naikinimo mechanizmą.
