Arvydas Anušauskas. Grąžinti žmonėms šešėlio milijardus (I dalis)

Šiuo metu, kai dalis Vakarų Europos politinio elito mėgina iš naujo įsitraukti į Rusijos orbitą, kai europinio „šrioderizavimo“ lyderis Gerhard Schröder, kelis mėnesius pabuvęs „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininku, gauna 600 tūkst. dolerių premiją už „didelių užduočių vykdymą“, kai naujasis Italijos premjeras advokatas D. Conte savo pirmojoje kalboje sako, jog yra įkvėptas Dostojevskio ir Puškino, todėl reikia persvarstyti sankcijų politiką Rusijos atžvilgiu, kai Lietuvos valdančios frakcijos lyderis ramiai daro šimtamilijoninį trąšų biznį su mintinai Karlą Marksą cituojančiu Putino oligarchu, verta šiek tiek sugrįžti atgal ir pažiūrėti, kaip mums sekėsi ir sekasi grąžinti žmonėms šešėlio milijardus.

„Koks gražus būna gyvenimas, kai padarai ką nors gera ir teisinga!“

Šiek tiek italų premjero pamėgto Dostojevskio dar niekam nepakenkė, juo labiau kad rašytojas XIX a. lankėsi Vilniuje. Ir mano pacituoti žodžiai yra iš „Brolių Karamazovų“, kur atpasakojama legenda apie Didįjį inkvizitorių, kuris su Antikristo pagalba žadėjo padaryti žmones laimingus jau čia, Žemėje. Tai išgirdęs, Kristus netardamas nė žodžio pabučiuoja Didįjį inkvizitorių į lūpas ir pasišalina. Pasaulis lieka be dievo. Be tikėjimo. Be vilties.

O tikėjimo ir vilties visada reikia. Pageidautina, kasdien. To reikia ne tik kasdieniniame gyvenime. To reikia ir politikoje. Ir piliečių santykiuose su politikais. Negaliu pasakyti, kad besikeičiantys politikai, partijos nekėlė ar nekelia visuotinai priimtinų tikslų – padaryti piliečių gyvenimą geresniu. Jei visuomenės dauguma reikalauja keisti nusistovėjusias taisykles, kad ir kokios jos būtų patogios visuomenės elitui – jas reikia keisti. Jei sistema pataisoma – ją reikia remontuoti. Tačiau visada bus svarbus žmogiškas faktorius. Ir galime sau kelti hipotetinį klausimą – kaip būtų pasikeitęs mūsų gyvenimas, jeigu suvirintojas V. U. būtų tik slėpęs savo turtą ofšoruose, o ne būtų atnešęs į politiką „juodosios buhalterijos“ kasos? Jeigu R. P. būtų likęs pilotu, o ne tapšnojančiu Borisovo prezidentu? Jeigu A. M. B. būtų likęs Kauno HES inžinieriumi, o nebūtų padovanojęs viešbučio jį suvedžiojusiai aptarnavimo sferos darbuotojai? Na, aš jau čia nusifantazavau. Greičiausiai būtų atsiradęs kas nors kitas, kuris su savo interesų žirklėmis apkarpytų visuomenės lūkesčius.

„Reikia grąžinti žmonėms šešėlio milijardus“, – tarėme pirmą kartą garsiai beveik prieš dešimtmetį. O tuo metu korupcinė erozija rodė savo akivaizdžius požymius. O mes rodėme kumštukus ir garsiai smerkėme Vokietijos eks-kanclerį, kuris sutiko būti gerai apmokamu Rusijos lobistu. Nepainiokite verslo su politika, nes „galėsime savo patrankas sviestu tepti, nes jo nebus kur dėti, o Rusija nepirks“, – aidu atsiliepė lietuviškas Kaikaris. „Ar jūs pritariate Lietuvos stojimui į NATO?“ – 2002 metais klausė „Agrokoncerno“ savininkas R. Karbauskis. „Tegul šalies gyventojai privalomame referendume pasakys, kad nori Ignalinos veiklos pratęsimo“, – 2008 metais perklausė atsarginis V. Karbauskis. „Kai elektrinė bus pastatyta, gali nukentėti ir Lietuva“, – šaukė 2011 metais iš Kaliningrado deleguoti „žalieji“ Lietuvos Seime. „Lietuvos poreikiams tikrai nereikia“, – jiems pritarė greta prisėdęs Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis. O 2012 metais Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis renka parašus prieš milijardines Japonijos investicijas, už privalomąjį referendumą dėl Visagino atominės elektrinės (AE) statybos ir žada „aktyviai dalyvauti agitacinėje kampanijoje ir raginti žmones balsuoti prieš Visagino atominės elektrinės statybą“. „Agrokoncerno“ atstovas R. Karbauskis 2014 metais džiūgavo: „akivaizdu, kad referendumas dėl Konstitucijos pataisų ir Lietuvos žemės pardavimo politikos keitimo bus – (...) nesustabdysi upės bėgimo“. Ir nestabdė prieš Europos Sąjungą ir smulkių ūkininkų interesus nukreipto ketvirto referendumo. Kartu nesustojamai augo asmeniškai valdomi žemės plotai ir didėjo gaunamos pelno maržos iš Rusijos oligarcho Kantoro trąšų imperijos...

Kam visa tai primenu? Dėl konteksto. 2009 metais bendrą Lietuvos nacionalinio saugumo būklę lėmė politiniai ir ekonominiai rizikos veiksniai, įsibėgėjanti pasaulinė krizė. 2008 metų pabaigoje paveldėjus situaciją, kai prasidedant ekonomikos nuosmukiui nebuvo pasirengta įveikti sunkmetį, sąmoningai ignoruotos grėsmės kilusios nacionaliniam saugumui. 2009 metais nustatyti ekonominio saugumo rizikos veiksniai ir pradėta grėsmių sąlygotas problemas spręsti. Žinoma, nebuvo galima per trumpą laiką pakeisti Lietuvos energetinės priklausomybės nuo energetinių žaliavų tiekimo iš Rusijos, juridinių ir fizinių asmenų įsiskolinimo kreditoriams ar sugrąžinti pusės milijono žmonių, kurie išvyko iš Lietuvos. Nebuvo galima ir išvengti klaidų. Pasirengimas atremti nacionaliniam saugumui iškilusius iššūkius iš esmės buvo paliktas apverktinoje padėtyje. Lietuvos valstybė 2008 metų pabaigoje buvo nepasirengusi atremti krizę – ankstesnė Vyriausybė neparengė jokio plano ir neigė pačios krizės galimybę. Lietuva nebuvo sukaupusi jokių finansinių atsargų, tik didino valstybės įsipareigojimus. Biudžeto išlaidos valdymui 2006–2008 m. buvo padidintos net vienu milijardu litų, o pensijoms ir pašalpoms mokėti trūko 1,2 mlrd. litų. Gal nebuvo iš kur paimti tų milijardų? Anaiptol.

Ką pamatėme 2009 m. pradžioje pažvelgę į valstybės resursų naudojimą – viešieji pirkimai visai ne vieši. Ministerijos per metus pirkimams išleisdavo apie 9 mlrd. litų, o maždaug 1 mlrd. litų iš jų tiekėjams buvo iki tol sumokama pirkimams įvykus neskelbiamų derybų būdu. Tad kovos su korupcija kontekste, jau 2009 metais viešuosiuose pirkimuose sutaupyta apie 2 mlrd. litų. Gal anksčiau jie būtų buvę išsidalinti suinteresuotų grupių?

Jau tuo metu Vyriausybė labai diplomatiškai apibūdino nepatenkinamą pasirengimą Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimui: „uždarymo projektai įgyvendinami neskaidriai ir aplaidžiai, svarbiausi projektai vėluoja, trūksta tinkamos valstybės institucijų priežiūros, iš išjungto antrojo reaktoriaus negalima išimti branduolinio kuro, nes neįrengtos atitinkamos panaudoto branduolinio kuro saugyklos – saugyklų statyba vėluoja trejus metus. „LEO LT“ – neskaidraus Vyriausybės ir privataus verslo bendradarbiavimo pavyzdys“. Mūsų sąjungininkai signalizuoja apie dviejų rusų turtuolių užvaldytų bankų dalyvavimą pinigų plovime.

Visa tai lėmė nusikalstamas abejingumas grėsmėms nacionaliniam saugumui. Ir tuomet imtasi veikslų mažinti Lietuvos priklausomybę nuo energetinių žaliavų tiekimo iš Rusijos, pradėta Lietuvos elektros rinkos integracija į Baltijos ir Šiaurės šalių rinką, apsispręsta Lietuvoje statyti naują atominę elektrinę, pasitelkiant strateginį investuotoją, pinigų plovimu įtariami bankai bankrutuoja. Ir iš karto Kubiliaus Vyriausybės žingsniai buvo puolami iš aiškiai Lietuvos saugumo silpninimu suinteresuotų grupių, tarp kurių jau ir Karbauskis (ir Prunskienė, ir Skardžius) išsiskyrė savo aktyvumu. Veiksmai, kurie turėjo atimti milijardo litų viršpelnį iš Rusijos energetikos milžinų, sulaukė atkaklaus pasipriešinimo.