KGB archyve atsidūrė vieno iš pagrindinių A. Ramanausko persekiotojų ir kankintojų Nachmano Dušanskio 1977 m. rašytas atsiminimų sąsiuvinis. Jų autorius, KGB darbuotojas su ilgu stažu (1940–1971 m.), 1989 m. staiga išleidžiamas iš Sovietų Sąjungos ir emigruoja į Izraelį.
Jo užrašai, žinoma, įdomūs ne dėl tariamų „atviravimų". Agentų smogikų operacijų ir slaptų žudynių specialistas apie šiuos savo „žygdarbius" nutylėjo. Bet rašė apie A. Ramanausko sulaikymą ir tardymą bei tariamą mėginimą nusižudyti. Savo užrašuose A. Ramanauskui jis priskyrė pareigas Druskininkuose, kurias ėjo visai kiti, dabar jau nustatyti bei įvardyti žmonės (tai patvirtinta dokumentais bei liudijimais).
Melą apie tariamą buvimą Druskininkų burmistru bei komendantu ir apie „iki vokiečių atėjimo suorganizuotą baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių", N. Dušanskis rašė nepaisydamas fakto, kad pats buvo vienas pagrindinių A. Ramanausko bylos autorių.
Užrašuose sąmoningai įrašytos melagingos tezės beveik tris dešimtmečius buvo užmirštos. 2008 m. savo priešmirtiniame interviu už nusikaltimus žmoniškumui (ir dalyvavimą kankinimuose) Lietuvos teisėsaugos ilgiau kaip dešimtmetį ieškotas 90-metis N. Dušanskis dar kartą apkaltino A. Ramanauską ir jam priskyrė net kelių miestelių žydų žudynių organizavimą: „С приходом немцев Раманаускас стал вырезать всех окрестных поляков, вода в Немане стала красной от польской крови, и сами немцы, желавшие спокойствия, «утихомирили» Раманаускаса и его озверевшую от крови и безнаказанности банду. Раманаускаса отправили в Ладзеняй, на родину жены, но там он сразу набрал новый отряд головорезов и первым делом вырезал всех евреев в местечке Меркинес..."
Net neversiu, manau, reikia skaityti originalą, kuriuo, matyt, naudojasi Zuroffas.
KGB pplk. N. Dušanskis, jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, visus apdovanojimus gavęs už tariamus kovinius „nuopelnus" (už lietuviško antikomunistinio išsivadavimo judėjimo naikinimą), noriai dalyvavo Rusijos palaikomoje antilietuviškoje dezinformavimo kompanijoje. Panašu, kad būtent N. Dušanskio apie A. Ramanauską skelbiamais falsifikatais remdamasis Efraimas Zuroffas 2017 m. spalio 28 d. tviteryje parašė: „Lietuvių didvyrio vaidmuo Holokausto nusikaltimuose turėtų neleisti jam būti pavadintam 2018 metų valstybės didvyriu."
Per pastaruosius du dešimtmečius istorikams ištyrus pietų Lietuvos miestelių žydų Holokausto atvejus, buvo nustatyti tikrieji jų organizatoriai ir vykdytojai, tačiau Vanago istorijos falsifikuotųjų tai nesustabdė. N. Dušanskio kaltinimai (kuriuos bando dabar reanimuoti E. Zuroffas) susiję su akivaizdžių istorinių faktų neigimu.
Lietuvos istorikai iki tol jau buvo ištyrę Druskininkų, Leipalingio, Lazdijų, Merkinės žydų žudynių aplinkybes ir įvardiję konkrečius organizatorius ir dalyvius. A. Ramanausko niekas niekur nėra įvardijęs dėl paprastos priežasties: Holokausto nusikaltimuose jis nedalyvavo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Jam tokie dalykai buvo nepriimtini ir svetimi.
Ko siekė N. Dušanskis, jau nebesvarbu, nes jis „prisiminė" ir apie kito legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto tariamą dalyvavimą „Lietūkio" garažo žudynėse. Dar prieš dešimtmetį tos tezės buvo noriai tiražuojamos, nepaisant fakto, kad 2006–2007 m., remiantis Lietuvos bei Vokietijos archyvais, „Lietūkio" žudynių aplinkybės ištirtos ir nustatyti konkretūs organizatoriai ir vykdytojai (gestapininkas Richardas Šveiceris ir gestapo agentas Juozas Surmas, o išvados buvo pristatytos Holokausto muziejuje Vašingtone).
Dabar šiek tiek detalių. A. Ramanauskas, gavęs galimybę nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. dirbti Lietuvos pakraštyje Krivonių (18 kilometrų į pietvakarius nuo Druskininkų) pradinės mokyklos mokytoju (paskyrimo įsakyme parašyta, kad 1941 m. rugsėjo 30 d. paskirtas Guronių, esančių už 500 metrų nuo Krivonių, pradžios mokyklos vedėju ), dirbti pradėjo tik grįžęs iš karo mokyklos ir čia pergyveno pirmosios sovietinės okupacijos metus.
Jokioms organizacijoms nepriklausęs Adolfas neatsidūrė tarp pirmųjų okupantų teroro aukų. Jo kolegos, šimtai vyresnių mokytojų, buvo išvežti į tremtį ir Gulago lagerius. Visi šie pirmosios sovietų okupacijos įspūdžiai turėjo palikti savo žymę.
Ką tuo metu galvojo ar rašė A. Ramanauskas, nežinome, tačiau prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui jis neliko nuošalyje. Daug Lietuvos piliečių tuo metu turėjo lūkesčių, kad nepriklausomybė gali būti atkurta kaip 1918 m., tai yra tebevykstant karui. Tačiau šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Jaunas mokytojas tai patyrė savaip. Druskininkuose.
Pirmąją karo dieną Druskininkus užėmę vokiečių kareiviai išplėšė parduotuves, nusavino „Maisto" bazės ir restorano atsargas. Vyko karas ir, vokiečių kariuomenei sparčiai stumiantis į rytus, maisto atsargos buvo labiausiai geidžiamas grobis.
Kita vertus, to maisto reikėjo ir į karo sukeltų nepriteklių sūkurį patekusiems vietos gyventojams. Kurorto valdybos pirmininku tapusio daktaro Kviklio paprašytas apsaugoti kurorto turtą nuo plėšimų bei išgirdęs, kad jau sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, A. Ramanauskas sutiko nuo plėšikų saugoti Druskininkų sanatorijų, sandėlių bei parduotuvių turtą. Į būrį buvo kviečiami lietuviai, kuomet apsilankydavo ūkinių prekių parduotuvėje.
Maždaug dvi savaites (nuo birželio 23 ar 25 ir iki liepos 5–7 d.) kaip 18-os vyrų būrio vadas organizavo valstybinio turto apsaugą. Ta veikla nebuvo įforminama jokiais dokumentais. Ginklą turėjo tik stovintys sargyboje (vokišką šautuvą ir penkis šovinius). Išplėštose krautuvėse užkaldavo langus ir patruliavo gatvėmis. Kurorto valdyba už apsaugą mokėjo algą.
Pagal būrio dalyvių liudijimus, A. Ramanauskas ginklo neturėjo (iš pradžių KGB tardytojams kalbėję apie baltą raištį su užrašytomis juodomis raidėmis, vėliau teigė, kad raiščio nebuvo). KGB Ramanausko apsaugos būrį pavadino „kuopa". Bet buvo pataisyta – kuopai 18 žmonių per mažai.
Saugoti paliktą valstybinį turtą nuo plėšikaujančių imamasi karo metu. Maisto parduotuvės, sandėliai, poilsiavietės – ne daug to turto, bet vis dėlto jis reikalingas vietos gyventojams. Dabar E. Zuroffas mėgina teigti, kad visa tai ne tiesa ir mes „nenorime žinoti istorijos".
KGB vėliau, žinoma, pamėgino apkaltinti, kad jis buvo „savisaugos kuopos" vadu iki 1941 m. rugpjūčio. Tačiau 1956–1957 m. tardymų metu A. Ramanauskas (ir KGB surastas liudininkas, to būrio dalyvis Boleslovas Visockas, kuris taip pat savo noru paliko būrį po dviejų savaičių) patvirtino, kad tai buvo ne kuopa, o 18-os vyrų būrys (sprendžiant iš kitų duomenų apie dalyvių skaičių ir kitus vadus, kuopoje iš tikrųjų buvo du apsaugos būriai po 18–20 vyrų, iš kurių vienam vadovavo A. Ramanauskas), pakviestas saugoti palikto valstybinio turto.
Buvo visai iš kitų žmonių sudaryta policija, kuri buvo pavaldi miesto komendantui. Iš A. Ramanausko tardymo medžiagos: „Maždaug dviejų savaičių bėgyje buvau susikūrusios Druskininkuose taip vadinamos apsaugos kuopos vadu. Tačiau kuopos pavadinimas tebuvo formalus <...>, buvo 18 žmonių. <...> Kas konkrečiai suorganizavo tą kuopą, aš nežinau, aš buvau kuopos vadu tik tiek, kiek tai lietė likusio valstybinio turto apsaugą. Kokių nors baudžiamųjų veiksmų <...> mano vadovaujamas būrys nevykdė <...>, aš, būdamas apsaugoje, ginklo ir raiščio neturėjau. Ginklus turėdavo tik tie apsaugos nariai, kurie stovėdavo sargyboje. Jie raiščių taipogi neturėjo."
Tačiau Druskininkų policijos nuovados dokumentai nepatvirtino KGB tardytojų užrašytų tariamai A. Ramanausko pasakytų žodžių: „Buvau Druskininkuose susitvėrusios apsaugos kuopos vadu." Po kelių mėnesių jis pats teismui patikslino, kad tai buvo ne kuopa, o būrys.
„Kurorto valdybos pirmininkas daktaras Kviklys paprašė apsaugoti kurorto turtą nuo plėšimų. Dar abejojau, ar eiti padėti, tačiau užėjęs į ryšių skyrių išgirdau, kad jau sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė, ir tada sutikau sudaryti būrį apsaugoti kurorto bei parduotuvių turtą Lietuvai.
Ginkluoti vyrai ėjo apsaugą prie sandėlių. Išplėštose krautuvėse užkaldavo langus. Aš vadu nebuvau, buvo Jakavonis. Žmonėms mes nieko nedarėm, tik saugojom turtą", – šį A. Ramanausko teiginį patvirtina ir archyviniai dokumentai, kurie buvo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (LSSR VRM) žinioje, tačiau KGB, rašydama kaltinimus A. Ramanauskui, jų neieškojo.
Neradę jokių įrodymų, kad būtų kokiu nors būdu talkinęs vokiečių okupantams ar buvęs apsaugoje ilgiau negu dvi savaites, sovietinio saugumo tardytojai toliau nesigilino, mat tame būryje buvo ir jų būsimi slaptieji agentai, ir net sovietinės prokuratūros darbuotojas. „Vienas Lietuvos TSR prokuratūros prokuroras Gasiliauskas Petras buvo būrininku ir jis gali būti liudytoju, kad jokių nusikalstamų veiksmų aš neatlikau", – parodymuose šmėsteli okupacinei valdžiai lojalaus pareigūno pavardė.
Tai buvo dar vienas netiesioginis įrodymas, kad A. Ramanausko vadovaujamas turto apsaugos būrys nevykdė jokių suėmimų ar kitokių represijų prieš komunistus. KGB apklausiamas to paties būrio dalyvis B. Visockas patvirtino, kad A. Ramanausko su ginklu nematė: „Varant suimtus tarybinius piliečius ar dalyvaujant suėmimuose Ramanausko aš nemačiau." Sovietmečiu toliau dirbo ir prašęs turto apsaugą organizuoti gydytojas Kviklys (pagal kitus dokumentus kurorto valdybos direktoriumi buvo dr. Gylys, kol vokiečiai liepos mėn. jį atleido).
Būtent Druskininkuose A. Ramanauskas susidūrė su Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoju Antanu Urbonu, kuris nuo 1941 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Druskininkų valsčiaus mokesčių inspektoriumi. Tas pats Urbonas po penkiolikos metų ir išduos A. Ramanauską-Vanagą.
Tačiau tuo metu jie tiesiog buvo pažįstami – buvęs Karo mokyklos kursantas ir aspirantas (jie niekada nebuvo bendramoksliai, kaip kartais klaidingai rašoma). 1996 m. gruodžio 17 d. Kauno prokuroro Z. Leonavičiaus apklausiamas A. Urbonas – buvęs KGB agentas „Žinomas" – nurodė tokias aplinkybes: „Druskininkuose, kai sovietų armija pasitraukė, tvarkai palaikyti buvo sudaryti du būriai iš aplinkinių kaimų žmonių, jie turėjo ir ginklų. Vienam tokiam būriui vadovavau aš, o kitam – Adolfas Ramanauskas. Mes tiems būriams vadovavome Druskininkų burmistro Lobikio (Luobikio – aut. past.) nurodymu."
A. Urbono (taip pat perėjusio dirbti į Kurorto valdybą) žiniomis, „kai atvyko vokiečiai, šie būriai buvo paleisti, kadangi Druskininkai jau atiteko vokiečių valdžiai". Vienintelis tikslus dalykas jo parodymuose – kad A. Ramanauskas vadovavo tik vienam iš dviejų būriui. A. Urbonas bendradarbiavimo su okupacine valdžia nenutraukė – vėliau tapo Merkinės komendantūros vertėju.
Valstybinių objektų apsauga trukdė ir naujiesiems okupantams „laisviau" elgtis juose. Liepos pirmomis dienomis A. Ramanauskas iš šios veiklos pasitraukė, nes pamatė, „kad vokiečiai vis tiek plėšią": „Maždaug po dviejų savaičių man įstojus į tą apsaugos būrį, į Druskininkus atvyko grupė vokiečių kareivių, kurie išplėšė sandėlius ir krautuves.
Aš bandžiau tam priešintis, tačiau jie neklausė. Vėliau vokiečiai darė mano namuose kratą. Tuo metu aš pasišalinau, nes Suravičius, su kuriuo aš gyvenau viename kambaryje, kažkokiu tai būdu man pranešė, kad į mūsų namus ateina vokiečių kareiviai. Aš, pajutęs, kad čia kažkas negero, pasišalinau. Vėliau Suravičius man papasakojo, kad vokiečiai tada darė mano kambaryje kratą. Po šio įvykio aš daugiau į apsaugą negrįžau."
Taigi, pamatęs plėšikaujančius ir apsaugos nepaisančius, A. Ramanauskas pasitraukia iš apsaugos. Dar iki 1941 m. liepos 7 d. atsisakęs minėtų pareigų, perėjo dirbti į Druskininkų kurorto valdybą ir uždarbiavo ten iki rudens.
Šis pasitraukimas buvo pačiu laiku, nes okupacinė valdžia likusius ginkluotus lietuvių būrius ir policiją vėliau stengėsi maksimaliai panaudoti žydų telkimui vietiniuose getuose. Tačiau, iš dokumentų aišku, kad visi, kas buvo Druskininkuose su ginklais (ir lietuviška policija) – buvo nuginkluoti praėjus savaitei po A.Ramanausko pasitraukimo. Pagaliau savo veiklą buvo pradėjęs ir vokiečių karinis komendantas. Jis ir priiminėjo sprendimus – kas turi būti ginkluotas, o kas nuginkluotas. Jokių duomenų, kad A. Ramanauskas būtų įsitraukęs į žydų persekiojimus, komunistų šaudymus – nėra ir nebuvo.
Rugsėjį, kai vokiečių okupacijos sąlygomis mokytojų atlyginimai buvo vėl pradėti mokėti, A. Ramanauskas grįžo į Krivonių pradinę mokyklą, kurioje oficialiai dirbo iki 1941 m. spalio 1 d.
Liepos 12 d. vokiečių okupacinė valdžia panaikino lietuvišką administraciją ir įsteigė komendantūrą. O liepos 16 d. įsakė steigti žydų getą. (Apie 800 vietos žydų 1943 m. sausio mėn. buvo išvežti į Gardiną, Kolbasino koncentracijos stovyklą, vėliau jie nužudyti mirties lageryje.) Į atskirą kvartalą žydus perkraustė lietuvių policija ir ats. ltn. Jakavonio vadovaujamas būrys. Tą pačią dieną (liepos 16-ąją), vokiečių komendantūra lietuvių policiją (15 asm.) ir apsaugos būrį (38 asm.) nuginklavo ir už viską atsakingu paskyrė burmistrą Luobikį. Šie faktai rodo, kad iki liepos 7 d. apsaugos būrį palikęs A. Ramanauskas negalėjo dalyvauti ir nedalyvavo perkeliant žydus į vietos getą.
Druskininkų ypatybė – kurortas, 1940 m. rugsėjo 7 d. iš Baltarusijos SSR perduotas sovietinės Lietuvos administracijai. Komunistų partijos skyriui pirmiausiai priklausė po 1939 m. rugsėjo čia įsitvirtinę atsiųsti rusai ir baltarusiai (iki 80 proc. vietos komunistų).
Dėl šio regiono (Alytaus apskrities) komunistų partijos sekretoriaus nusiteikimo nepriimti į partiją žydų, šios tautybės žmonių VKP (b) (visasąjunginė komunistų (bolševikų) partija) gretose buvo vos keletas. Pačiuose Druskininkuose buvo 26–28 komunistai (5 žydai, 14 rusų, 6 baltarusiai, 1 ukrainietis, vieno tautybė nenurodyta), iš kurių mažiausiai 9 spėjo pasitraukti (kurorto valdybos direktoriaus pavaduotojas ir komiteto sekretorius Ivan Bučnev, kurorto valdybos direktorius Boris Samarin, valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Anufrij Žuravliov, vykdomojo komiteto pirmininkas Ivan Zyčkov, Druskininkų milicijos viršininkas Semion Krot, sanatorijos direktorius Aleksandr Volkov ir kt.).
1941 m. liepos 18 d. Druskininkų policija pranešė į Alytų, kad Druskininkų valsčiuje sušaudyti 26 komunistai, 1 plėšikas ir 1 „provokatorius skundikas". Represijos buvo nukreiptos prieš komunistus, pasižymėjusius tremiant vietos lenkus ir žydus (buvo ištremta apie 20 šeimų, suimta ir kažkiek lietuvių).
Kas galėjo sušaudyti tuos trėmimus vykdžiusius komunistus? Policijos nuovados viršininkas V. Bajerčius rašė, kad „daugiausia provokuoja ir skundžia lietuvius lenkai, kurių vienas provokatorius vokiečių yra likviduotas". Taigi, vokiečių sušaudyti asmenys taip pat įtraukiami į lietuvių policijos viršininko ataskaitą. Vokiečių visiškai kontroliuojamame mieste, kurį numatyta prijungti prie Balstogės srities (ir Rytprūsių), 1941 m. liepos antrojoje pusėje niekas nebuvo vykdoma be vokiečių kariškių leidimo ir dalyvavimo.
Mieste buvo likę apie pora šimtų poilsiautojų, tad tarp sušaudytų komunistų galėjo pakliūti ir ne vietiniai. Pagal Alytaus apskrities KP narių sąrašus, tarp daugiau kaip 200 komunistų buvo apie 10 žydų tautybės, kiti – daugiausia lietuviai. Karui prasidėjus, mažiausiai 63 Alytaus apskrities komunistai (tarp jų penki žydų tautybės) spėjo pasitraukti į Rusiją. Bet kokiu atveju nėra patikimų duomenų, iš kurių būtų galima teigti, kas buvo tie 26 kurorte likę ar iš kitur atvykę ir sulaikyti ar nespėję pasitraukti komunistai. Taip pat nėra duomenų, ar tarp jų buvo penki, daugiausia nevietiniai, žydų tautybės komunistai – Nabatov Mark Mojsejevič, Bujanovskij Eizer Leibovič, Gorochov Josif Monusovič, Garelik Josif Davidovič, Plipelson(?) Chaim Jankelevič , kuriuos galėjo palikti (jų pavardžių nėra evakuotų komunistų sąrašuose) iš Druskininkų bėganti vietos komunistų viršūnėlė.
Jokių duomenų nėra ir apie tai, kad iki 1941 m. liepos 7 d. vadovavęs 18 vyrų apsaugos būriui A. Ramanauskas būtų asmeniškai prisidėjęs prie represijų vykdymo – suiminėjęs, varęs suimtus komunistus ir juo labiau dalyvavęs jų egzekucijose. Priešingai – liudininkai ir kiti jau minėti įrodymai patvirtino tai, ką tardomas pasakojo A. Ramanauskas: apie 11–14 dienų jis vadovavo kurorto turto, parduotuvių ir sandėlių apsaugai, kas karo sąlygomis buvo būtina.
To meto policijos raportas liudija: „Užėjus vokiečiams pirmomis dienomis kariai labai daug išplėšė prekių iš krautuvių, pasiimdami sau ir duodami vietos gyventojams. Maisto trūksta, ypač duonos ir mėsos, kelioms dienoms yra cukraus ir sviesto."
Tai tiek istorinių duomenų, kurie turi konkrečius šaltinius. E. Zuroffas, žinoma, visa tai gali ignoruoti ir ignoruoja, nes jam istorinė tiesa, šiuo atveju, rūpi mažiausiai.