Jo motiną ištrėmęs buvęs sovietų saugumo papulkininkis, gyvenęs prestižinėje Vilniaus Čiurlionio gatvėje, Aleksandras Kardanovskis, tik sulaukęs 96 metų atsidūrė Kauno apygardos teisme. Jis kaltintas tuo, kad pasirašė išvadas dėl 15 šeimų arba pusės šimto lietuvių trėmimo iš Vilkaviškio rajono – visi jie buvo nugabenti į ešeloną Nr. 97354 ir išvežti į Irkutsko sritį. Savo kaltę kategoriškai neigė ir teismą bandė įtikinti „sąžiningai dirbęs savo darbą – po karo persekiojęs Lietuvos žydus žudžiusius nacių bendrininkus, taip pat sovietinių partizanų išdavikus ir su masiniais 1949 metų trėmimais neturintis nieko bendra“.
Atrodytų, visi šie argumentai, kurie dabar dar gajesni, nesunkiai paneigiami. Bet teisingumo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Kauno apygardos teismas 2013 m. išteisino buvusį MGB leitenantą A. Kardanovskį, nes „1949 metais vyresniojo leitenanto laipsnį turėjęs MGB tardytojas neturėjo galimybės nei organizuoti, nei kurstyti trėmimo“, – išteisindamas buvusį čekistą konstatavo teismas. Kauno apygardos prokuratūra kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydama išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pripažinti A. Kardanovskį kaltu bei nuteisti 7 metų laisvės atėmimo bausme. Apeliacinis teismas 2015 m. nutarė, kad išteisinamajame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada. Teismas nusprendė, kad padarytas nusikaltimas yra ne tik itin pavojingas, bet ir sunkus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas: „A. Kardanovskio padaryto nusikaltimo padariniai yra labai sunkūs, nulėmę penkiolikos šeimų ilgalaikę tremtį, prievartinį darbą, izoliaciją nuo kitų artimųjų, kai kurių ir netektį“.
Išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir A. Kardanovskiui skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, bet nuo bausmės atleistas dėl ligos. Nuteistasis 2016 m. apskundė nuosprendį kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Savo pareiškime jis teigė: „Iki šiol nesuprantu, iš kokių teisinių dokumentų aš turėjau suprasti, kad įvyko Lietuvos okupacija“.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė A. Kardanovskio argumentus, esą jis negalėjo suprasti, kad Lietuvos valstybė buvusi okupuota: „Teritorijos užėmimas okupacija laikomas ir tuo atveju, jeigu jai nesipriešinama ginklu“. Teismas pakartojo ir Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimą dėl Lietuvos gyventojų patirtų netekčių: žuvo ar buvo deportuota apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. gyventojų (per 1945–1952 m. trėmimus 32 tūkst. jų buvo vaikai), specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių.
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė pagrįstą išvadą, kad „trėmimą kaip veiką būtina aiškinti ne kaip konkretų, užbaigiantį trėmimo procesą, veiksmą, t. y. fizinį asmenų įsodinimą į ešeloną, kaip teigiama skunde, bet kaip veiksmų visumą, kurių atlikimas buvo reikalingas įgyvendinti galutinį SSRS nutarimuose nurodytą tikslą – juose įvardintų civilių asmenų grupių iškeldinimą iš Lietuvos teritorijos. Kiekvienas atskiras veiksmas, kuris buvo būtinas nurodytam tikslui pasiekti, be kita ko, ir suformuotų tremties bylų patikrinimas <...>, ir pasirašant atitinkamą išvadą, atitinka trėmimo vykdymo požymį“. Tiesa, 99 metų senoliui kalėti neteko – skiriant nuosprendį buvo atsižvelgta į lėtines nepagydomas teisiamojo ligas, todėl jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
Kitas Rusijos pilietis Michailas Tabakajevas (buvęs Šakių rajono Gelgaudiškio vls. poskyrio MGB leitenantas – asmeniškai ištrėmęs 2–5 metų amžiaus vaikus) dėl lėtinių ir progresuojančių ligų buvo atleistas nuo bausmės – teismo medicinos ekspertas nurodė, kad laisvės atėmimas M. Tabakajevui „gali sukelti emocinį stresą ir pavojų gyvybei“. Tokius pavyzdžius galima tęsti ir tęsti, nes demokratinių valstybių teismo tikslas yra teisingumo įgyvendinimas, o ne teisiamojo mirtis. Tačiau kartu tai įrodymai, kad teisingumo už komunizmo nusikaltimus įgyvendinimas nebuvo toks paprastas ir greitas.
Šių trėmimų aukų išgyvenimai, jausmai, prisiminimai – kuo toliau, tuo labiau lieka kažkur paraštėse. Geriausiu atveju tik vieną kartą metuose ištraukiami ir koks nors ašarą spaudžiantis fragmentas įgarsinamas iš aukštos tribūnos. Bet kai paklausiau mūsų švietimo biurokratų, kodėl istorijos brandos egzaminuose visą dešimtmetį iš 300 užduotų klausimų nebuvo nė vieno klausimo apie lietuvių tremtis ar Raudonąjį terorą, tai gavau atsakymą, kad dėl visko kalta „matrica“. Tai ji apibrėžia teminių sričių proporcijas: pusė skiriama pasaulio istorijai ir pusė – Lietuvos istorijai. O jau iš pastarųjų – net pusė naujausiajai Lietuvos istorijai, bet „egzaminu nesiekiam įvertinti, kaip mokinys išmano visas (...) temines sritis“. Žodžiu, vietos ir laiko tremčių ir Raudonojo teroro istorijai egzaminuose vietos nėra. Todėl nesistebėkite, kad jauni žmonės nesupranta tos Lietuvos okupacijos istorijos, nežino jos padarinių ir nesupranta tų kažko reikalaujančių „rizikos grupės“ žmonių.