Arvydas Juozaitis. Atviras laiškas Švietimo, mokslo ir sporto ministrui Monkevičiui

Lietuvos jaunimas, mokytojai ir universitetų profesoriai vis dar tiki, kad švietimas yra visų politinių partijų, mūsų švietimo sektoriaus vadovų prioritetas. Svarbiausias jų darbo, jų egzistencijos reikalas. Juk švietimas – būtina investicija į mūsų valstybės ateitį, mūsų jaunuomenės protingos gyvybės garantija. Gyvenimo namuose, Tėvynėje garantija. Vaikai ir jaunimas yra šalies didžiausias turtas. Lietuvos ateities, vadinasi, ir istorinė prasmė.

Tačiau ką regime?

Aukštojo mokslo reforma pradėta sujungiant tris universitetus (VDU, LEU, ASU) ir praktiškai sunaikinant sukurtą mokytojų rengimo sistemą. Akivaizdu net iš šalies matančiam: sunaikinta infrastruktūra, taip pat ir sporto infrastruktūra, net sveikatinimo reikmėms sukurta struktūra. Faktiškai sustabdytos visos vykdomos svarbiausių sričių studijų programos. O valdymas? Švietimo, mokslo ir sporto ministerija savo struktūros faktiškai nepertvarkė. Švietimo ir aukštojo mokyklos „architektas“ dr. Giedrius Viliūnas laimėjo patogios valstybinės mokslinės kontoros „MOSTA“ direktoriaus pareigas.

Gerbiamas minsitre Algirdai Monkevičiau, visa tai jūs gavote kaip sunkų palikimą. Tai suprantama. Jūs ryžotės ir dabar mes laukiame Jūsų veiksmų.

Subalansuoti pertvarkas ir „perkrauti“ švietimo reformą būtina. Pažadėta darbų pradžia — prieš šv. Kalėdas. Tačiau kada pamatysime pirmuosius rezultatus? Kuo baigsis kalbos apie ministeriją lydinčių satelitinių kontorų (viešųjų įstaigų) reformą? Apie kitų universitetų „optimizavimo“ strategijas, studijų demokratizavimą?

Daugelis įvairių pasaulio universitetų siūlo studentams įgyti plataus išsilavinimo studijų modelį. Toks modelis nereikalauja iš stojančiojo čia ir dabar apsispręsti, kokią programą ir kokią profesiją pasirinkti. Juk jaunimas, ypač dabartinė „Z“ karta auga ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose. Jiems sunku suprasti, ko jie geidžia. Jie save sunkiai identifikuoja kaip asmenybes.

Universitetuose plačiau galėtų būti taikomas „Artes liberales“ modelis, kuris leistų ne tik iš dalies rinktis bendruosius universitetinius dalykus (lietuvių ir kitas kalbas, istoriją, ekonomiką, filosofiją, pedagogiką, logiką, užsienio kalbas, mokslų įvadus), bet ir aktyviai daryti įtaką savo studijų formavimui. Iš dalies šį modelį jau taiko Vytauto Didžiojo universitetas, imdamas pavyzdį iš vieno geriausių pasaulyje Harvardo universiteto.

Deja, Švietimo biurokratija gniaužia laisvųjų studijų idėją ir reikalauja iš studento iškart pasirinkti konkrečią studijų programą, kuriai skiriamas tam tikras krepšelių kiekis. Tai patogu tik visų šalių valdininkams, nes jie turi darbo – studijų programas kas ketverius metus būtina iš naujo akredituoti. Studijų akreditavimo aplankas pagal apimtį pralenkia dvi daktaro disertacijas, o akreditacijoje dalyvaujantys vietos, ir užsienio ekspertai dirba kaip žodžių ir sąvokų revizoriai, nes niekam nėra svarbus programos tęstinumas, tvarumas, absolventų rezultatai. Svarbūs yra tvarkingai ir teisingai surašyti studijų programos aplankai, tvarkingos jų lentelės ir teisingos prognozės, apskaičiuotas specialistų poreikis.

Baisus biurokratinis malūnas sėkmingai sukasi. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, regis, reikėtų tik vieno: pasitikėti būsimuoju studentu, leisti jam pasirikti studijų sričių grupę. Specializacijai laikas ateis vėliau. Nes dabar jau reikia visai kitų kompetencijų, kuo įvairesnių įgūdžių siekiant įsitvirtinti nuolat besikeičiančioje darbo rinkoje, kurioje, kaip prognozuojama, jau labai greitai vyraus automatizuotos darbo vietos, dirbtinis intelektas ir kitos pažangios technologijos.

Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo paskelbta ataskaita „The Future of Jobs“ (liet. „Profesijų ateitis“, 2016) galime tikėti, kad netrukus iki 35 proc. įgūdžių, šiuo metu darbo rinkoje pripažįstamų būtinais, pasikeis, prireiks daug kompleksinių problemų sprendimo kompetencijų. Universitetinį išsilavinimą turintis jaunuolis į visuomenę turi atsinešti ne tik siaurus ir gilius profesinius gebėjimus, bet ir savo identitetą įtvirtinančių, vertybinių žinių, socialinių ir kūrybinių industrijų gebėjimų, užsienio kalbų žinių, socialinio verslumo įgūdžių.

Dabartinės Vyriausybės programa aukštojo mokslo prieinamumą įvardijo kaip vieną iš svarbiausių jaunosios kartos galimybių. Ar tai reforma? Ne, tai Konstitucijos nuostata. Sveikas protas sako: nei ši nuostata, nei programa nėra laisvos nuo demografinės krizės. Bet šis protas sako ir tai, kad demografinė krizė yra faktiškai išprovokuota, ji auga provokuojama. Nėra politinės valios realiai sumažinti atskirtį tarp miesto ir kaimo vaikų. Lietuva stumiama į „dviejų su puse miesto“ modelį. Kaimas toliau gyvuoja nykdamas. Net ką tik ŽŪM parengta „Baltoji knyga“, kalbanti apie perspektyvas kaime, nemato reikalo kalbėti apie šeimą, šeimos ūkį – pagrindinį Lietuvos gyvybingumo šaltinį.

Tuo tarpu dvejuose miestuose toliau einama priešinga kryptimi – mechaniškai keliamas praeinamasis balas į aukštąsias mokyklas ir būsimieji studentai, jų tėvai varomi į neviltį. Dabar jie sulaukė mokėjimo kartelės pakėlimo. Pirma, kai kurių studijų krypčių kainos šįmet pakilo iki 23 procentų. (Pernai kainos augo iki 1,5 procento). Tai labai didelis šuolis. Universitetinių studijų norminės kainos – „krepšeliai“ – šįmet pakilo nuo 181 iki 1668 eurų, kolegijose – nuo 194 iki 809 Eur.

Net norint įskaityti neformaliai įgytas kompetencijas, teks pakloti solidžią sumą.

Universitetines kainas nustato patys universitetai, gali atsakyti Švietimo, mokslo ir sporto ministras. Sakoma, kad kartais universitetinės kainos net gerokai viršija normines.

Tačiau šių metų vasario 27-ąją nauju įsakymu Jūs, ministre, patvirtinote gerokai pakilusias studijų kainas. Pakilus norminėms kainoms, kils ir universitetinės. Už mokslą mokantiems studentams teks mokėti daugiau, nei pakilo valstybės nustatyta kaina. Beje, o kokią sumą už studijas turės mokėti šįmet įstoję studentai? Paaiškės gegužės mėnesį?

Pagal vasarį ministro pasirašytą įsakymą, kolegijose brangiausiai už studijas teks mokėti tiems, kas pasirinks muzikos krypčių studijas. Pirmos pakopos nuolatinių studijų kaina metams nuo 2019 m. rudens – 5223 Eur. Pernai studijų kaina buvo 4414, tad šios studijos pabrango net 809 eurais. Brango visos studijos – vienos daugiau, kitos – mažiau.

Aukštojo mokslo reforma žadėjo universitetų optimizavimą pagal Vyriausybės 2018 metų lapkritį patvirtintą universitetų pertvarkos planą. Realizuojamas planas. Kaip? Edukologijos universiteto jau neliko. Prie Vilniaus universiteto tarsi prijungiamas Šiaulių universitetas, nors planas dar nerealizuotas, Vilniaus Gedimino technikos bei Mykolo Romerio universitetai, matyt, taip ir nebus sujungti, jokie jungčių procesai neprasidėjo. Laimė, leista savarankiškai veikti Lietuvos muzikos ir teatro bei Vilniaus dailės akademijoms. Pakako to, kad prie Vytauto Didžiojo universiteto prijungus Lietuvos edukologijos bei Aleksandro Stulginskio universitetus beveik pilnai sunaikintas mokytojų (matyt, ir daugelio žemės ūkio specialybių) ruošimo procesas.

O toliau? Planai sujungti Kauno technologijos ir Lietuvos sveikatos mokslų ir Lietuvos sporto universitetus pažeis esančias tradicijas ir įdirbį.

Ir tik pasipriešinus Klaipėdos miesto savivaldybei kol kas Klaipėdos universitetas išlaiko savo savarankiškumą.

Labai gaila. Ko? Ar dėl ko? Ir viena, ir kita.

Kainų studijoms didinimas, universitetų tradicijų naikinimas, profesionalų išblaškymas ir fasadinės reformos.

O juk Lietuvai verktinai reikia proto potencialo brandinimo ir išsaugojimo.

Reikia investuoti ne į fasadinius dalykus, o į studijas vykdančius žmones, studijų programų tinklų kūrimą, skatinant gabiausius profesorius ir dėstytojus kurti bendras tarpuniversitetines programas, studentų mobilumą šalies viduje, stiprinant nuotolinių studijų prieigas vidurinės, profesinės mokyklos ir verslo integraciją su aukštuoju mokslu.

Tokių pertvarkų MOSTA nesuplanuos, o Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją supančios kontoros neįgalios šių pertvarų įvykdyti.

Tad kaip ir kas vyks?

2018 metų gerovės indeksas šiek tiek pakilo, tačiau vis tiek gerovės indekse esame tik 36 vietoje, o socialinis kapitalas (pasitikėjimas) net 98, tuo tarpu mūsų švietimas – 30 vietoje.

Tuščių auditorijų universitetuose, laboratorijų, mokslo slėniuose, tuščių mokyklų Lietuvoje gausėja. O pasitikėjimo ir bendradarbiavimo tarp universitetų ir kolegijų vis pasigendama. Tebedidinama konkurencija visuose švietimo lygmenyse. Ir vis mažiau kalbame apie tolygias galimybes visiems Lietuvos vaikams, jaunuoliams. Kokias? Gauti kokybišką išsilavinimą ir nemokamai įgyti norimą specialybę tėvynėje.

Dešimtmečiais besitęsiantis investavimas į sienas duoda savo liūdnus vaisius. Gerbiamas ministre, Jūs tai žinote geriausiai.

Ką darysime, jeigu proceso nesustabdysime?