Nuostabiausi buvo 2005 – ji metai, kai miestas minėjo savo 750 metų jubiliejų, o Kremlius leido visur viešai naudoti vardą „Königsberg“. Nuveikėme labai daug, pastatėme miesto centre lietuvišką paminklą Liudvikui Rėzai, atidarėme universitete Lietuvių kalbos kabinetą, o kiek lietuviškų ir prūsiškų-vokiškų kultūros ženklų prikėlėme iš užmaršties! Pasaka buvo, ne laikas, ką čia kalbėti. Pagaliau mums pavyko išgelbėti Donelaičio Tolminkiemį nuo Rusų Pravoslavų Cerkvės (RPC) kėslų, kai patriarchas Kirilas sumanė pasisavinti ten viską, o bažnyčią paversti ortodoksų cerkve. Nesterovo popas jau ir mišias bažnyčioje buvo atlikęs. Sustabdėme. Dievaži, ne vieną karštą galvą pavykdavo mums sulaikyti nuo pykčio ir konfrontacijos su kita karšta galva.
O dabar, ką sakyti? Rusija stačia galva puolė į tamsą. Ne, baisiau – ji puolė į bedugnę, ji visai „nutrūko nuo proto“. Tu pasakysi, kad tai ne Rusija? Tuo labiau ne Rytprūsiai? Bet juk sutinki, kad Kremlius metė Rusiją į tą bedugnę, įsigeidęs Ukrainos. Ir Kaliningradas garma į tą bedugnę kartu.
Štai apie šitai mums ir reikia šiandien pakalbėti.
Tavo mylimas poetas pasakęs: „Rusijos protu nesuprasti, ja galima vien tikėti“. Tai ne vien poezija. Ši formulė nusako siaubingą reikalą: rusiškas charakteris tikrai tamsus, jis pats savęs nesupranta, dažnai bijo savęs ir todėl ima labai daug reikalauti iš pasaulio. Pirmiausiai, kaimynų. Tai masinis charakteris, ne juokas, joks Kremliaus valdytojas nebūtų tapęs tironu, jeigu nebūtų šios terpės, kurioje tarpsta tironas.
Per vieną baisaus karo mėnesį pasikeitė viskas, pasikeitė ir mudviejų bendravimas. Mano poziciją Tu žinai, aš Lietuvos likimui pasmerktas lietuvis, man Rusija – tik kultūra, jos politikos niekada negerbiau, o dažnai ir nesupratau. Bet dabar atėjo metas pamatyti dar šį tą ir dar aiškiau, antraip nenujausime, kas mūsų laukia. Ir reikia paskubėti, nes šis laiškas gali būti paskutinis, jeigu… Bet apie tai kiek vėliau.
Drauge mano, Tu visą gyvenimą – Kaliningrade, nuo jaunumės vadini save „prūsu“ ir tikroji Tavo tėvynė, sakai, yra Rytprūsiai, ne Rusija. Visą šį kraštą, jo vokišką ir lietuvišką istoriją Tu pažįsti geriau negu aš ar kas kitas iš mūsų bendrų pažįstamų. Bet štai atėjo metas, ir dabar Tu – rusas. Dar daugiau, Tu prabilai apie Rusijos strateginius interesus.
Paskutiniame laiške Tu palyginai Rusiją su Jupiterio planeta, kuri natūralia traukos jėga laiko prie savęs satelitus. Atleisk, aš nesutinku su šiuo kosminiu palyginimu, nes mes nesame negyvi tuščios erdvės kūnai. Rusija – ne „Sputnikas“ ar koks kitas kosminis laivas, kuriais ji įrodinėjo savo jėgą Žemėje.
Juk supranti, kad žmonių santykiai valdomi kitų dėsnių. Atrodo, kad valdo ekonominiai interesai, valdžios aistros, bet dar labiau valdo psichologija ir kultūros įpročiai. Ką padarė Vladimiras Putinas? Pakirsdamas Rusijos ekonomiką ir net savo paties valdžią, jis metė Rusiją į beprotybę. Tai jokia strategija Rusijos labui. Ukrainai – tai siaubas. Siaubu tai taps ir Rusijai. Ir tai – ne kosmoso dėsniai, o socialiniai-psichologiniai veiksniai.
Juk aišku, kad iki 1986 m. Rusijos strateginiai interesai buvo aiškūs – atsvara JAV imperializmui, „raumenų“ demonstravimas Afganistane ir Azijoje, Afrikoje ir net Kuboje. „Proletarinis internazionalizmas“ ir kova už komunistinį rytojų visame pasaulyje – štai SSRS strateginiai interesai. 1986 m. viskas baigėsi. Žinome, kodėl. Tais metais Michailas Gorbačiovas atšaukė „šaltąjį karą“. Nes rimtai išsigando Ronaldo Reigano paskelbto „Žvaigždžių karų“ plano (iš tikrųjų „feiko“). Tam karui SSRS visai neturėjo jėgų. Gorbačiovas, jau metus pabuvęs imperijos vadu, pamatė, kad komunizmo Rusija su priedais yra visiškai išpuvęs obuolys, reikia jį kuo greičiau slėpti nuo pasaulio stalo. Ir prasidėjo: bėgimas iš Afganistano, Afrikos ir taip toliau. Rusijos komunizmo strateginiai interesai baigėsi, vadinasi, turėjo subyrėti ir SSRS imperija. Taip ir nutiko.
Prisimeni kaip šį subyrėjimą Tu paaiškinai? Tu nubrėžei trajektoriją nuo Romanovų imperijos, subyrėjusios 1917 metais, iki 1991 metų SSRS byrėjimo. Ir pasakei: „Tai viena linija“. Temos mudu negilinome, nes būtų reikėję atsakyti ir į neatsakomą klausimą: ar negali rusų imperinis apetitas atgimti?
Tais metais (kalbėjomės 2006 metais, aš užsirašiau) šitai atrodė neįmanoma.
Nes ideologijos, kuri maitintų naują imperinę liaudį, nebebuvo, liberalizmas siūbavo ir purtė visą Rusijos kūną. Buvome tikri, kad kas jau kas, bet komunistinės vizijos neatgims, antras Stalinas neatsiras. Tik vienas neramus „bet“ krutėjo mano širdyje, manau, ir Tavoje: juk Kremliaus rankose liko Bomba, Stalino palikimas.
Dabar ši Bomba yra vienintelė Putino valdžios garantija. Šios Bombos dėka Kremliaus diktatorius gali elgtis su mumis kaip banditas, paėmęs įkaitais mūsų šeimas ir krauju užliedamas mūsų žemes. Dabar jis tai daro Ukrainoje. Jis puikuojasi savo Bomba, ir raketomis sprogdina Ukrainos miestų gyvenamuosius rajonus. Kuo jis pavertė Mariupolį? (Vilniaus dydžio miestą!) – tai siaubas žemėje, kone Stalingrado griuvėsiai. Jis nusitaikęs sugriauti Kyjivą ir Lvivą.
Bet ką aš kalbu? Visa tai Tu žinai, mudu drauge matome šį siaubą, baisimės ir… ir ką? Ką gi mes galime padaryti? Kartoti, kad tai pragaras žemėje, to būti negali! Savajame Kaliningrade Tu tai darai tylomis. Lietuvoje aš galiu padaryti daugiau – remti Ukrainą ir pinigais, ir veiksmais.
Dabar mudu skirtingose barikadų pusėse. Tik ar tuo pagrįstas mudviejų požiūrių skirtumas? Aš nerandu žodžių…
Tu parašei, kad dėl įvykusio siaubo dalis kaltės gula ant Europos ir Amerikos. Nes jos kurstė Ukrainą pažadais ir karine pagalba. Vakarai, sakai Tu, žinojo, kad Rusija turi savų strateginių interesų prie savo sienų, o juos Vakarai tyčia ignoravo. Kurstė karą. Atleisk, netikiu, kad ši nuomonė yra sielos balsas. Tu netapai Kremliaus propagandos auka, šitai suprantu. O gal... žinodamas, jog mūsų korespondencija skaitoma karinės cenzūros, kagėbikų, Tu... nėra ką sakyti.
Tad sakau aš, ne Tu: rusai, amžinai nepasitikėdami kaimynais, juos pirmieji ir užpuola. Tai rusų azijietiško charakterio dalis. Vakarai kurstė ir erzino rusų charakterį? Ar pačią Rusiją? Kokie niekai! Tai kodėl 70 proc. rusų (tai yra kolektyvinis charakteris!) palaiko tironą Putiną ir jo karą prieš Ukrainą?
Bet — bet! Tu dabar negali būti daugiau „prūsas“ negu rusas? Tragiška būsena, kaip įkaito.
Bet Tau yra išeitis. Mudu abu pripažįstame esminę laisvės sąlygą: jeigu didelė tauta tikrai nori būti laisva, ji ir būna laisva. Vadinasi, jeigu ukrainiečių dauguma geidė Europos, o ne Rusijos, jie darė tai ne Rusijos „kurstymo“ labui, o savo gyvenimui. Be to, jie puikiai pažino tą charakterį – Rusiją, jos nepasitikėjimą kaimynu, jos pasirengimą paversti kaimyną savo tarnu. Net vergu. Ukraina visą laiką jautė, kad Rusija jai neleis gyventi savarankiškai. Štai iš kur kyla jos būtinybė ginkluotis.
Ar visa tai paliečia „strateginius Rusijos interesus“? Sutinku, paliečia Rusijos-agresorės interesus.
Tau sunkiausia pripažinti, kad Rusija – nuolatinis agresorius, kad jos esmė – agresija? Tu patikėjai, kad nugaišus komunizmo projektui, Rusija nebebus imperija? Dievaži, ir aš labai norėjau, kad taip būtų.
Bet ar pakeisi 500 metų istoriją, kuri suformavo caharakterį?
Tu parašei apie laisvės priešus. Niekšai ir korupcionieriai, sakai, Maskvoje yra ne ką menkesni už niekšus ir korupcionierius Kyjive. Nei vieni, nei kiti nenorėjo susitarti ir todėl karas tapo neišvengiamas. Tarkime… Bet ne Ukraina užpuolė Rusiją!
Galiu pasakyti ir daugiau: Vilniuje taip pat yra niekšų ir korupcionierių, yra sukurstytų ir net gerai ginkluotų, bet absoliuti dauguma lietuvių, mūsų žiniasklaida ir teisėsauga neleidžia jiems nė pasvajoti pulti kaimyno, bombarduoti jo miestus, žudyti. Kaimyninė tauta, valstybė mums yra suverenas, tolygus mūsų pačių suverenitetui. Nei Kyjive, nei Vilniuje neturi šansų prabilti ideologija, leidžianti nepripažinti kaimynui teisės savarankiškai gyvuoti niekinant jo kalbą ir viską, kas jam šventa, ko jam reikia.
Žodžiu, visa susiveda į paprastutę tiesą: mes, Lietuva ir Ukraina, nesame Azija.
Kas atskiria Aziją nuo Europos? Azijoje galima vadinti save Jupiteriu, o kaimyną satelitu, ir reikalauti, kad kaimynas besąlygiškai paklustų Jupiterio traukos jėgai. Priimtų jo kalbą kaip savą ir taip toliau. Jėga be jokios teisės – Azijos dėsnis, į Europą neštas Čingischano ordų. Senosios Rusios kunigaikštystės, daug prievartos patyrusios iš Azijos stepių, ant galų pagalės įsikėlė azijietiškos jėgos kultą į Kremlių.
Tau baisu pripažinti, jog Rusijoje vėl pabudo azijietiška valdžios aistra? Taip, gyvenančiam Rytprūsiuose, su Europa, tai nesuprantama. Bet ir gyvendamas Kaliningrade, iš prigimimo jausdamas save europiečiu, tu – Maskvos valstybės pilietis. Dar daugiau: Maskva dabar skiria savam Kaliningradui ypatingą dėmesį, čia nebėra jokios demokratijos ir laisvo žodžio. Čia kone imperijos Achilo kulnas. Baisoka padėtis.
„Rusijos protu nesuprasi“. Ir Tau, doram žmogui ir europiečiui, dabar tenka girdėti pasaulio ir kaimynų prakeiksmus, kad visi rusai yra „putinistai“, agresoriai, okupantai, žudikai ir dar velniai žino kas. Tai likimas. Aš Tavo gėlą suprantu.
Žinau, apie ką Tau baisiausia pagalvot: kad Rusijai subyrėjus (o dabar visa judu link subyrėjimo), nežinia, kas liks Kaliningrade, Tavo „Rytprūsiuose“, mano Karaliaučiuje, lenkų Krulieviece. Štai kur klausimas, „būti ar nebūti“. Ar neims kaimynai draskyti šiuo metu stabilaus regiono, kuriame santykiai su Lietuva ir Lenkija buvo nusistovėję taikiai ir net vaisingai? Tau kultūra svarbiausia, aš žinau.
Bet tai bus Europos problema.
Žodžiu, Rusija, ši „velikaja deržava“, jau seniai gyvena be strategijos. Kasmet Rusija netenka daugiau nei milijono sielų. Apžiojusioje septintąją planetos dalį „deržavoje“ rusų belikę mažiau nei 90 mln. Beveik tiek, kiek gyventojų Vokietijoje. Juk svarbu pabrėžti – rusų, nes visos kitos tautos nėra Rusijos subjektai, jos išsilakstys, kaip kad išsilakstė SSRS tariamos respublikos.
Tačiau ką aš kalbu? Agresyviausia ir kruvina Kremliaus politika Ukrainoje rodo, kad Rusija smunka į pragarmę. Ji kariauja ne tik didindama ukrainiečių aukas ir kančias, bet nuklodama sau kelią savų karių lavonais. O juk išteklių jau visai nedaug!
„Deržavoje“ viskas užsmaugta. Dabar jau masiškai bėga ir žurnalistai. 33 karo dieną buvo uždaryta paskutinė sąlygiškos laisvės tribūna „Novaja gazeta“. Nobelio taikos premijos laureato Dmitrijaus Muratovo laikraštis. Cenzūra virto karo cenzūra, represine cenzūra. Aš nekalbu apie „nacionališdavikų“ medžioklę, kuri pradėta Putino nurodymu.
Mano laišką, žinoma, skaito ir kagėbistai saugumiečiai. Vadinasi, pavojus pakibęs ir virš Tavęs, mano drauge, Tavo šeimos. Bet aš neprašau atsakymo, man pakaks, jeigu duosi ženklą (kad ir vieno žodžio), kad laišką gavai. Aš rašau iš laisvos šalies, man galima daug, ko Tu jau seniai nebeturi.
Tačiau leisk baigti pradėtą temą.
Taigi, mano galva, yra trys nelaimės šaknys, trys Rusijos lemties banginiai, trys pražūties mazgai — tai imperinė Ivano Rūsčiojo ideologija, „rusų pasaulis“ ir „Pergalė“.
Pradėsiu „Pergale“.
Tau sunku pripažinti ją kaip nelaimės šaknį. Bet reikia tai padaryti, mano drauge. Esu įsitikinęs, kad Gegužės 9-ios (rašau didžiąja raide, kaip jūs rašote) šventė, tapusi Rusijos tapatybės švente, yra didžiausia rusų nelaimė. Tavo tėvas karą baigė fronte? Kariaudamas už Kionigsbergą? Taigi, ir liko jame, ir Tu čia išvydai pasaulį, pamilai šį pasaulį, Rytprūsius. Tu negali vadinti tėvo okupantu, nes jūsų visa šeima – naujakuriai. Štai ir viskas. „Trofėjinę žemę“ Tu kiek galėjai gaivinai, iš po griuvėsių keldamas ir Albertinos universiteto ženklus, ir didžiuosios Kionigsbergo gyventojus. Bet… Visa Tavo šeima su ašaromis akyse (ar ašara širdyse) šventė „Pergalę“ kartu su visa Rusija. Ši šventė 1965 metais tapo reikalinga Leonidui Brežnevui, Stalinui jos nereikėjo, jis valdė represijomis, lageriais ir baime.
Per 50 metų šventė tapo didžia tradicija, kuri kasmet stiprinama. Aš mačiau, kaip „Pergalės“ mišios atrodo Kaliningrade. Ir visi turime progos matyti kaip tarybinės liaudies-rusų liaudies entuziazmas ir Kremliaus valdžia apsikabina. Vienybė kasmet stiprėja, „Pergalės“ liturgija vis didesnė. Gegužės 9-ji – tai ir kasmetiniai vado rinkimai, jo legitimavimas. Šventė „apauginta“ sovietiniais-komunistiniais filmais apie karą, palaikoma ir naujais filmais. Visi kalba viena: Rusija išgelbėjo pasaulį nuo nacizmo.
O dabar pasitelkti net mirusieji – tai nauja „nemirtingo pulko“ tradicija. Gegužės 9-ją Kaliningrado Gvardejskij prospektu minios eina su tėvų, senelių, giminių nuotraukomis prie krūtinės. Mirusieji traukia paskui save gyvuosius. Stalino portretai virš minios. Žinau, Tu neini, žinau. Bet Maskvoje, Tverskaja gatve eisenoje eina milijoninė minia. Priekyje – pats Putinas. Visose Rusijos miestuose eina. Net Europos miestuose, kur tik yra rusų, eina. Didžiausia rusų minia – Berlyne, ten net specialiai skrendama iš Rusijos.
Kas tai, jeigu ne labai sėkmingas rusų sąmonės militarizavimo būdas? Ir milijonai širdžių vis garsiau skanduoja: „Mes galime tai pakartoti!“ Šiame fone karinės technikos paradas Raudonojoje aikštėje ir visuose miestuose — ar ne Rusijos ir ruso charakterio susiliejimas po „sobornost’“ kupolu?
Putino kalbos viską pasako.
Nauju nacizmo židiniu paskelbtas visas Vakarų pasaulis. Kuris mini tik karo pabaigą gegužės 8 d., o ne šventąją „Pergalę“. Net Ukraina liovėsi šventus, ėmė minėti tik 8 – ją? Kaip tai?! Juk Raudojoje armijoje buvo net keturi „Ukrainos frontai“! Jų vėliavos ir dabar nešamos Raudonojoje aikštėje. Vadinasi, tai daro atskalūnai sektantai, Vakarų nacizmo aukos… Vadinasi, Ukrainą reikia „atkovoti“!
Antras mazgas – imperinė Ivano Rūsčiojo ideologija.
Mudu ne kartą kalbėjome, kad dar kokiais 2000 – 2005 metais Rusija turėjo žemišką, o ne kosminę galimybę susikurti naują strategiją, įeiti į NATO strategiją, sukurti valstybių sandraugos moderniame pasaulyje bendrą strategiją. Kovoje prieš tironus, musulmonišką agresyvumą ir kt. Briuselyje, Šiaurės Atlanto aljanso būstinėje buvo įkurtas net Rusijos poskyris, o Kaliningrade nuolat veikė Rusijos-NATO misija (kaip, beje, ir Vladivostoke). Tačiau 2007 metais Putinas pasakė Miuncheno kalbą, Kremlius staiga pasikeitė. Kodėl? Atsakymą mudu radome tokį: Kremlius suprato, kad komunizmo nusikaltimų pasmerkimas – tai kirtis per šaknis, liustracija pražudys visus, ir patį Putiną.
Tada ir pabudo užmigdytas ir neišsižadėtas SSRS imperijos palikimas, prasidėjo rusiško imperializmo renovacija. Mes, naivuoliai, vis tikėjome, kad Gorbačiovo įsiūbuoti pokyčiai… Ak, pasirodo, 500 metų tradicija niekur nedingsta. Ivanas Rūstusis — Stalinas — Putinas.
Bus pasidarbavęs ir Aleksandras Duginas, „strateginis Eurazijos centras“. Kremliaus vadui Eurazijos ideologija pasirodė esanti labai simpatiška „istorinės Rusijos“ misija.
Kodėl XIX amžiaus idėjų nepermetus į XXI amžių? Juk Stalinas panašiai padarė XX amžiuje, į jį permetė XVI a. O Stalinas — tikras Putino idealas, ko jis nė neslepia. Prisimeni: 2020 gruodį jis ir Molotovo-Ribentropo paktą Putinas oficialiai pristatė pagal Stalino interpretaciją. Stalino lyginimas su Hitleriu nūdienos Rusijoje – baudžiamasis nusikaltimas.
Prie imperializmo gerokai prisidėjo ir Rusų Pravoslavų Cerkvė (RPC). Jos misija ypatingai svarbi. Mirtinai aukotis linkusiai ruso sielai RPC suteikia „dangišką patepimą“. Ji tai vykdo jau daugiau nei 30 metų, ji jau sukūrė „rusų pasaulio“ religinę sistemą. Su patriarchu Kirilu ji net „proletarinį internacionalizmą“ ir komunizmo idėjas padarė dangiškomis. Beprotybę primena Stalino armijos sušventinimas II pasaulinio karo metais, aukų „dvasinis įvedimas į dangų“. Stalinas, pasirodo, kovojo už „šventą pravoslavišką Rusią“. Dievaži, Rusijos protu nesuprasi.
RPC tapusi dvasine imperinės partijos „Vieningoji Rusija“ kepure. Kasmet Maskvos patriarchatas, naudodamasis Rusijos biudžetu, pastato po kelis šimtus naujų cerkvių ir soborų. Stato kaip partines būstines. Šią politiką Kirilas vainikavo turtingiausia, gražiausia, šalia Maskvos pastatyta „Pagrindine Rusijos karinių pajėgų šventove“. Ji įšventinta 2021 vasarą. Internete vaizdų per akis. Pameni, mes juokėmės… iš siaubo.
Tame „armijos sobore“ stalinistinė simbolika supinta su ortodoksine-krikščioniška ikonografija. Automatais ir „katiušomis“ ginkluoti Raudonosios armijos kariai ikonizuoti šalia istorinių ortodoksijos šventųjų. Visa tai nutapyta, tapę ikonostasu, o Kristus – su kardu. Šventovėje yra sutriuškintos Vokietijos karo trofėjai, net Hitlerio kepurė. Laiptai į šventovę – perlydytas vokiečių pabūklų ir technikos metalas.
Ukrainos Ortodoksų Cerkvė 2019 metais atsiskyrė nuo Maskvos Patriarchato ir Konstantinopolyje gavo autokefalinės (savarankiškos) Bažnyčios statusą. Tai didis ukrainiečių laimėjimas. Kirilas jį pavadino Konstantinopolio šventvagyste, didžiausiu nusikaltimu Rusijos dvasios istorijoje.
Tad tikrai liko tik viena – pulti Ukrainą, atkovoti „Šventą Kijevo Rusią“.
Atleisk, per daug įsikalbėjau.
Neberašysiu apie 2014 metais pradėtą masinę rusų charakterio formavimą per visus Kremliaus apvaldytus TV kanalus. Joks internetas ir socialiniai tinklai šių kanalų nepermuša.
Dėkui Dievui ir dievams – Vakarai paskelbė Rusijai tokias rūsčias sankcijas, kad jos tikrai pakirs šią blogio imperiją, ji pradės byrėti iš vidaus, matyt, jau šiemet.
Bet Ukrainai suteikta karinė pagalba nepakankama. Jos reikia daug daugiau. Dabar didžiausia jos išsigelbėjimo garantija – tūkstančių tūkstančiai vyrų, paliekančių savo šeimas ant sienos su Lenkija ir kitomis valstybėmis, ir traukiančių tėvynės ginti.
Baikime kalbėti apie Rusijos strateginius interesus. Ji užspringo pragaištingu ciklu „Ivanas Rūstusis – Stalinas – Putinas“.
Pagaliau Rusijos „Titanikas“ užšoko ant ledkalnio, vardu Ukraina. Ukraina jį prakirto ir Rusija skęsta, žūtis neišvengiama. Istorinis jos likimas baigiasi.
O Ukrainos likimas? Jis tik prasideda, Ukraina dar pakeis ir Europą.
Ukrainos vėliavos šiandien plaikstosi ant Palangos tilto, ant Portugalijos tiltų.
Ukrainos auka įgauna didingą istorinę reikšmę.
„Slava Ukraini!“
A. J. su viltimi.
P.S.
Ar gali kas ateiti skęstančiai Rusijai į pagalbą? Anksčiau ar vėliau — Kinija. Bet ateis ji kaip graborius, duobkasys. Kinijai priartėjus, geriau nebus ir Europai. Bet ką dabar pakeisi? Tai kaina.
Ir liks nebe likimas, o tik gyvenimas. Čechovas ir Dostojevskis, žavėjęsi Rusijos likimo priešingybėmis. Vienas sirgo mesianizmu ir nuodėme, kitas sprendė, kas geriau: „Arbatos išgerti, ar nusišauti?“
P.P.S.
Atleisk, drauge, dar sykį. Ne vienas mano žodis, matyt, skaudus. Bet ką darysi, mus visus ištiko Lemtis.
Tik žinok: tu visuomet būsi laukiamas po mano kuklia pastoge. Rasime būdų, kaip padėti tavo šeimai, jeigu jau kas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.