Tai tokia baisinga mąstysena. Tokia mąstysena apėmusi mažiausiai 80 proc. Rusijos gyventojų, šventai tikinčių, kad Rusija niekuomet nieko nebuvo užpuolusi ir užpulti negali, kad Rusija visuomet tik ginasi. Visada ir visur. Šis ydingas siaubas pasiekęs tokį laipsnį, kad Rusijos siautėjimo agresija prieš Ukrainą pavadinta Rusijos savigyna. Kaip tokia beprotybė tapo įmanoma? Įmanoma, nes per šimtmečius kurta ir sukurta nuostata: Rusija neturi ribų ir sienų, vadinasi, „Rusų pasaulis“ ir „Istorinė Rusija“ – be ribų. Taip yra tikrovėje, taip yra ir galvose.
Galime pavadinti šią liaudį propagandos sukurtais zombiais? Galime, tačiau nieko nelaimėsime, nes zombiais jie jau pavadinę mus, kolektyvinius Vakarus.
Šia šizofreniška būsena yra įtikėjusi ne tik eilinė liaudis. Įtikėję dauguma inteligentų, mokslininkų, rašytojų ir šiaip protų. Liepos 12 dieną Kremliuje, iš Putino rankų gavęs eilinį medalį, pasaulinio garso muzikantas Jurijus Bašmetas nusilenkė ir garsiai pareiškė: „Aš myliu mūsų prezidentą, nes jis nuoširdžiai myli Rusiją“.
Tokia vergo giesmė vergvaldžiui, kuris mirtį ir karą papuošiančia vergų regalijomis – ordinais ir medaliais.
Turime reikalą su mirtimi apnuodytais protais? Taip. Bet dar baisiau – su didele politine sistema, valstybine ideologija. Ir jau pagaliau rastas tikras vardas – RAŠIZMAS.
Po II pasaulinio karo Vinstonas Čerčilis pasakė: naujieji fašistai bus „kovotojai prieš fašizmą“. Tai yra tie tipai ir grupės, kurie gyvena praeities fašizmo baime – jie kurs naują fašizmą. Dabar to fašizmo vardas aiškus – rašizmas, jo židinys – valstybė, o ne sekta, ne grupė, ne mafija, baisiau. Rašizmu tapusi mafijinė valstybė, vardu Rusijos Federacija. Ją nuo vaikų darželio iki kapinių valdo čekistų palikuonys, kagėbistai. V. Putinas – jų paruoštas ir iškeltas. Jis – caras, bet caras piramidės viršūnėje. Todėl šis rašizmas labai pavojingas. Dingus V. Putinui, jo vietoje stos ne kitas, ne ką menkesnis.
Mes kaktomuša susidūrėme su Rusija, kurios vadas-caras viešai reiškia valstybės-imperijos ideologiją: „Rusija ribų neturi“. Tai Azijos stepių puolimas prieš Europos ribas, tai nuolatinio karo būsena. Dabar Ukrainoje.
Rusija užkrėsta amžinos pergalės mitu. Todėl garsiai skambantis obalsis „Nugalėsime Ukrainoje, eisime toliau“ nėra poezija, jis veikia milijonus. Jis reikalauja didelės kainos ir pačiai Rusijai – raketų, tankų ir rusų kareivių aukų. Bet jie kentės, jie – kankiniai, jie nuklos sau kelią didelėmis aukomis, nes jų galvose „Rusų pasaulis“ ir „Istorinė Rusija“ turi nugalėti.
Kai nėra ribų, nėra sveiko proto.
Rašizmas linkęs nusitempti į mirtį kuo daugiau žmonių, nusitempti tikėdamas, kad jis gelbsti pasaulį nuo fašizmo ir nacizmo.
***
Rašizmas užgimė seniai, dar XIX amžiuje, kai Rusijos imperija užkariautoms tautoms (lietuviams ir latgaliams) draudė net raštą ir kalbą. Tuo tarpu nuo 1965 metų rašizmas įgavo naują alsavimą – pradėjo švęsti „mūsų gėrio“ pergalę prieš „pasaulio blogį“. Metų metus diegta ir įdiegta gegužės 9-ios ideologija sukūrė rusišką tapatybę, įpratino liaudį grožėtis tankais ir raketomis. Ir suformavo ne tik karo, bet ir aukos poreikį. Įsitikinimą – „Rusija neįveikiama!“ Ir būtinybę kloti kelią savo aukomis – „Mes galime tai pakartoti!“ Karas ir agresija tapo būtinu mitu, kūnu, krauju ir siela, be šio mito negalima gyventi.
Plojant katučių, su nuoširdžia ašara galugerklyje. Nes pagaliau tapo aišku, kas yra apdainuota „paslaptingoji ruso siela“, kurią gerai išmano F. Dostojevskio tyrinėtojai, išmano ir pateisina.
***
Bet ko norėti, kai herbe dvigalvis erelis? Vienas protas padalintas perpus? Tokio proto nėra. Dvi galvos reikalauja dvigubos moralės ir pasaulio be ribų. Ir todėl per 80 proc. rusų šventai tiki carine Romanovų imperija, bet kartu gieda ir Stalino-Aleksandrovo himną. Ir viskas gerai.
Ukraina – tai Rusijos dalis, ir viskas gerai. Ukrainai karo skelbti nereikėjo, ji – savos žemės ir sava tauta. Ir viskas gerai. Didesnė bėda buvo su Afganistanu – ten reikėjo „riboto internacionalinės pagalbos kontingento“. Ten buvo negerai, Ukrainoje bus gerai.
Ukraina yra JTO narė? Gaila, be reikalo. Vakarai pavertė Ukrainą „anti-Rusija“? Gaila, be reikalo. Teks išžudyti gana daug žmonių? Gaila. Bet likę gyvi gyvens Rusijoje, ir viskas bus gerai. Teks išdeginti žemę ir sugriauti miestų? Gaila, bet kaip kitaip sunaikinsi nacius. Ir apskritai, o jie priešinasi?! Viskas daug greičiau būtų gerai.
Ši šizofrenija pasiekusi aukštumų.
Šių metų pradžioje Rusijos URM atstovė spaudai Marija Zacharova, kai UNESCO įrašė ukrainietiškus barščius į pasaulio kultūros/kulinarijos paveldą Ukrainos vardu, netvėrė kailyje: „Ukrainos?! Jeigu tai ne ukrainietiškas fašizmas, tai kas tai?!“
Per šių metų Jonines, vadinasi, ką tik tos pačios URM galva Sergejus Lavrovas, puikus čekistas ir V. Putino patikėtinis, pasakė: rusofobija Vakaruose yra tokio laipsnio, kaip prieš II pasaulinį karą, kai Europa susitelkė prieš SSRS po Hitlerio egida.
Tai toks rašizmas, rusiškasis fašizmas. Jis nesivaržo net nusikaltėlių „fenios“ kalbos, fekalinių sąvokų, kurių rašizmo pirmtakai negalėjo įsivaizduoti.
Dar 2000 metais, vos išrinktas-paskirtas caru, V. Putinas paleido į viešumą kanalizacinę leksiką pareiškęs, kad teroristus-čečėnus „skandinsime išvietėje“ („budem močit’ v sortire“). Ir sulygino su žeme Čečėnijos sostinę. Tada „performatavo“ maištingą respubliką, atidavė ją Kadyrovo klanui. Šio klano janyčarai dabar kelia kruviną puotą Ukrainoje.
Ir dar. Prieš užpuldamas Ukrainą, V. Putinas paskelbė „koletyviniams Vakarams“ savo nuosprendį: „Mes esame kankiniai („mučeniki“), todėl mes pateksime į rojų. O jie visi paprasčiausiai nudvės („sdochnut“)… nespėję atlikti atgailos“.
Tai rašizmas, rusiškasis fašizmas.
Apie jį lietuvių pokštininkas Horacijus Drapakas pasakė labai rimtai:
Mentalitetas rusų leistas:
Kur spjausi – priešai vien aplink…
Į smegenis įkaltas pleištas,
Nors pulki ir nusiskandink.
Bet patys jie nuskęst nelinkę,
Prigirdyt nori tik kitus.
Krauju ir ašarom patvinkę
Patyrė tautos jų kėslus.
Jiems visada reikėjo caro,
Stipraus, galingo ir žiauraus,
Ką baimę žvėrišką įvaro
Į galvą vergo nuolankaus.
Jie šitaip statė komunizmą,
Gulago kaulais grįsdami,
O šiandien matome rašizmą
Po Ukrainos dangumi.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.