Apsisaugojimo nuo nesaugių trečiųjų šalių branduolinių elektrinių įstatymas byloja: „Į |Lietuvos Respublikos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės.“
Kada įstatymas turi būti taikomas? Ar kai prie Lietuvos sienos atsiranda realus branduolinio objekto pavojus, ar kai pradedama bandomoji eksploatacija ar kai prasideda pramoninė eksploatacija?
Ministras Vaičiūnas interpretuoja, kad įstatymas bus taikomas, kai elektra iš branduolinės elektrinės Astrave bus pradėta tiekti į rinką.
Ar tai reiškia, kad kai branduolinė elektrinė bus stabdoma techniniam aptarnavimui ir elektros negamins, Lietuva, laikydamasi įstatymo, vėl ims pirkti elektrą iš Baltarusijos?
Kas iš tiesų kelia grėsmę – branduolinis objektas ar jo pagaminta elektra?
Taip, įstatymo tekste pavartotas butinis terminas „veikia“, kurį galima interpretuoti įvairiai. Vienokia interpretacija yra nukreipta prieš Lietuvai kylančią grėsmę, kitokia leidžia, o gal skatina, Baltarusiją toliau tęsti branduolinę avantiūrą.
Ministras Vaičiūnas „pasiekė“ susitarimą su Latvija ir Estija, neprieštaraujantį, kad elektra iš Astravo pateks į Baltijos šalių rinką, o per ten ir Lietuvos vartotojams. Į klausimą, iš kur ministras gavo įgaliojimus tokiam susitarimui, liko neatsakyta. Latvijos vyriausybė tokį susitarimą patvirtino. Po Lietuvoje kilusio skandalo, tam pačiam Vaičiūnui pavesta siekti „geresnio susitarimo“. Kaip į tokį vyriausią derybininką gali žiūrėti latviai ir estai? Ministras save kaip derybininką diskreditavo ir vien iš padorumo turėtų užleisti vesti derybas kam kitam.
Ką ministras ketina daryti, jei joks „geresnis susitarimas“ nebus pasiektas?
Ar tai reiškia, kad tiek derybomis, tiek įstatymo interpretavimu Vaičiūnas siekia laimėti laiko, kol įvyks rinkimai į Seimą? Gal tada pavyks sėkmingai įgyvendinti šeimininko užsakymą?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.