Arvydas Sekmokas. Ko bijo ministras Kreivys?

Ne tik kariuomenė, bet ir energetika yra vienas galingiausių Rusijos ginklų prieš demokratinį pasaulį. Lietuvos energetikos istorija po 1990 metų yra politinių ir energetinių kovų istorija. Jau 1990 metais Sovietų Sąjunga ėmėsi Lietuvos ekonominės blokados – nutraukė naftos tiekimą į Mažeikius.

Tačiau 1998 metais iškilo Būtingės naftos terminalas. 2006 metais, Mažeikių naftos įmonę įsigijus PKN „Orlen“, buvo nutrauktas naftos tiekimas Družbos naftotiekiu. Būtingės terminalas tapo vieninteliu keliu aprūpinti Mažeikių įmonę nafta. Stodama į Europos Sąjungą, Lietuva įsipareigojo uždaryti Ignalinos AE. Tokia buvo stojimo kaina. Tai reiškė pagrindinių generacijos resursų praradimą ir reikšmingai išaugusią priklausomybę nuo Rusijos.

Lietuva ėmė ruoštis toliau vaduotis iš Rusijos energetikos gniaužtų. Jau 2006 metais numatyta nauja AE Visagine. Pagrindiniai veiksmai prasidėjo 2009 metais Prezidentės D. Grybauskaitės ir premjero A. Kubilius kadencijų laikotarpiu. Imtasi realių veiksmų pastatyti Visagino AE, nutiesti elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, pastatyti suskystintų gamtinių dujų terminalą. Visagino AE projektas žlugo sabotuojant Estijai su Latvija ir po penktosios kolonos suorganizuoto referendumo.

Sėkmingai, padedant ES, vyko „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungčių statyba. Pagrindinis susidūrimas vyko dujų sektoriuje. Net pačioje A. Kubiliaus vyriausybėje atsirado ministrų, ginančių „Gazprom“. Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pasirodė labai sudėtingas ir politiškai, ir praktiškai. Europos Komisija priešinosi terminalo statybai Lietuvoje, nes tai trukdė suplanuotam regioniniam terminalui Latvijoje. „Lietuvos dujos“, tiesiogiai valdomos „Gazprom“, tokio projekto vykdyti negalėjo ir jį reikėjo pavesti „Klaipėdos naftai“. Pasinaudojus teisinėmis priemonėmis – trečiuoju ES energetikos paketu – pavyko išstumti „Gazprom“ iš Lietuvos. Rusijos įtaką pavyko atlaikyti.

2014 metais elektros jungtys su Lenkija ir Švedija buvo baigtos, į Klaipėdos uostą džiūgaujant miniai įplaukė dujų terminalas „Independence“. 2020 metais Lietuva nutraukė elektros prekybą su Baltarusija, atsakydama į AE Astrave. Visi minėti projektai buvo įgyvendinti stiprios politinės valios dėka. Liko paskutinis uždavinys – pasitraukti iš BRELL ir tuo pačiu Rusijos elektros sistemos. Ar užtenka tam politinės valios?

Ministras Kreivys kalba apie sinchronizaciją kaip techninių projektų įgyvendinimą, neminėdamas pasitraukimo iš BRELL. Jis leidžia suprasti, kad turėsime šilumą ir šviesą tik likdami BRELL dalimi. Tuo pat metu „Litgrid“ vadovas tvirtina, kad Lietuva turi pakankamai generacijos bei elektros jungtis su ES šalimis ir garantuoja stabilų elektros energetikos darbą ir be BRELL. Ministras ir pats tai žino. Jo baimė pasitraukti iš BRELL slypi kitur – Europos Komisijos nurodymuose neišjungti elektros linijų su trečiosiomis šalimis ir grasinimuose atimti sinchronizacijai skirtus pinigus. Kadangi Lietuva tvarkingai įgyvendina sinchronizacijos projektus, teisiškai tų pinigų atimti negalima. Europos Komisijos planas sutarti su Rusija dėl sinchronizacijos žlugo. Tam nepadėjo pažadas padaryti Lietuvą tranzitine zona tarp Baltarusijos ir Kaliningrado. Rusija aiškiai pasakė sieksianti sugrįžti į 1997 metų įtakos zonas ir jokia sinchronizacija tada net nesivaideno. Ministrai gali atkakliai vykdyti sinchronizacijos projektus, net nekalbėti apie pasitraukimą iš BRELL ir laukti kadencijos pabaigos 2024 metais. Juk sinchronizacija numatyta 2025. Tegul kažkas kitas bus atsakingas už pasitraukimą iš BRELL ar neįvykusią sinchronizaciją.

Tačiau įvykiai Ukrainoje vystosi greičiau. NATO ir JAV nesiruošia tiesiogiai įsitraukti į karą su Rusija. Sunku tikėtis, kad Ukraina atsilaikytų viena. Rusija, nepaisydama civilių žūčių, be konvencinės ginkluotės naudoja ir neleistiną ginkluotę – kasetines ir vakuumines bombas, grasina atominiu ginklu.

Karas galiausiai baigsis. Po jo bus nauja taikos konferencija, galbūt toje pačioje Jaltoje, kurioje dalyvaus Rusija, JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, o gal ir Kinija su Indija. Tada bus brėžiamos naujos įtakos zonų linijos. Mes jau šiandien palikti AE Astrave zonoje, pažadėti kaip energetinio tranzito koridorius į Kaliningradą. Tai gali būti stiprūs argumentai Rusijai reikalauti, kad Lietuva liktų jos interesų zonoje.

Ar pateisinama, kai vyksta karas, likti kitoje barikadų pusėje? BRELL – tai kita barikadų pusė.

Laikas pasitraukti trumpas – kol Rusija kariauja Ukrainoje. Tada dar galime tikėtis, kaip ir Ukraina, skubios sinchronizacijos su Europa.