Jos mažės tik Energetikos ministro vaizduotėje atėjus naujai žiemai. Bet ką supranta eilinis pilietis, to nenori suprasti ar tik apsimeta, kad nesupranta mūsų visų didžiai gerbiama valdančioji dauguma ir jos Ministrų kabinetas. Jie pasiryžę net šildyti Drūkšių ežerą, kad tik „sustabdytų Rusiją“ ir padarytų Lietuvą nepriklausoma nuo Rusijos energijos valstybe.
O jeigu turi tokį svarbų tikslą, tai jis pateisina bet kurias jam pasiekti naudojamas priemones, nors jos ir dar labiau suriestų į avino ragą ne tuos, kurie valdžioje, o visus kitus. Bet ar tikrai tapsime ir kada tapsime nepriklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių valstybe, jei pastatysime naują AE Visagine? Specialistai tvirtina, kad IAE privalo būti įjungta į elektros tinklą, kurio galia bent 20 kartų viršytų IAE galią. Tai būtina dėl paprastos priežasties- atsijungus dėl galimų nesklandumų IAE ir dėl to atsiradus elektros stygiui, neturi dėl jo sustoti gamyklos ir įmonės bei nukentėti kiti vartotojai.
Todėl naujai projektuojamai 1350 MW AE būtinas apie 26 tūkst. MW galios rezervas. Šiandieną tokį rezervą turi tik bendras Rytų Europos elektros tinklas. Todėl neturint galingų elektros tiltų į Vakarus, mes ir toliau liksime ten, iš kur valdžiai jau šiandieną norėtųsi pabėgti. O kada tokie tiltai sujungs Lietuvą su Vakarais-težino tik pats Energetikos ministras ir, savaime suprantama, Viešpats Dievas.
Bet ministras paslapčių neišdavinėja, o žmonių, sugebančių sužinoti dangaus nuomonę, nebeturime nuo to laiko, kai per prezidentinį skandalą netekome ryšio su Dangumi palaikančios Lenos. Yra žinoma tik tiek, kad 1000 MW galios elektros jungtis per Lenkijos tinklus su kontinentinės Europos tinklais pagal LitPol Link1 projektą iki 2020 metų Lietuvai kainuotų 485 mln. Litų. Bet svarbiausia – paskaičiuota, norint pasijungti šia jungtimi Visagino AE reaktoriaus galia negali viršyti 800 MW. O jei ji 1350MW, kaip dabar planuojama, tai bus reikalinga antroji 700–800 MW „LitPol Link 2“, jungtis, kurios kaina 380 mln. Lt. Reikalingas ir Lenkijos valdžios pritarimas, aptarus sąlygas, kad reikiamu metu Baltijos valstybės bus sujungtos elektros jungtimis ir su Švedija bei Suomija. Tokio pritarimo dar nėra. Ir dar neaišku, ar Lenkija nepasirinks savo partneriu jungties statybai Rusiją, o ne Lietuvą.
Valdantieji galėjo lengvai išspręsti šią problemą, jei, užuot glebėsčiavęsi su Hitachi atstovais ir pasiryžę padėti šiai firmai atsikratyti pasenusios konstrukcijos reaktoriaus, to reaktoriaus tipo, kurio niekas nebeperka jau 8 metus, jie būtų pasiūlę Vakarams ir mūsų kaimynėms sukurti bendrą akcinę bendrovę, kurios kontrolinis ar bent įspūdingas akcijų paketas būtų Lietuvos rankose. Tada būtų statoma bendra AE, nebūtų naujų Rusijos ir Baltarusijos AE statybų Lietuvos pašonėje, naudojančių PWR reaktorius, modernesnius už Hitachi siūlomą. Reaktorių buvo galima pirkti ne Japonijoje, o Vakaruose, taip nukreipiant į juos dideles lėšas ir neabejojant, kad Vakarų valstybės sugebės mums atsidėkoti per įvairias išmokas, pvz., skiriant daugiau lėšų IAE uždarymui. Tada užsičiauptų Rusijos stabdytojai, nes ji taptų ne konkurentu Vakarams, o jų partneriu.
Dabar, kreivai į mus žiūrint Vakarams, lėšos už reaktorių atiduodamos Japonijos firmai Hitachi, kuri šiomis lėšomis padengia reaktoriaus savikainą, o gautą pelną investuoja į IAE. Štai mums pamokėlė, kaip reikia be jokios rizikos daryti biznį. O kad šitas biznis Lietuvai atsirūgs naujomis dešimčių milijardų Lt paskolomis, kurios kartu su palūkanomis guls ant mokesčių mokėtojų pečių, šiai vyriausybei nerūpi, nes jos lozungas: „Stabdykime Rusiją, o po to ir po mūsų - nors ir tvanas.“
Bet yra kaip yra ir, jei Rusijai pavyks sujungti savo elektros tinklą (o kartu ir mūsų tinklus) su Vakarų tinklu, tai Lietuvos panosėje esančios dvi AE pradės tiekti energiją Vakarams greičiau nei mes pastatysime savo AE ir energijos tiltą į Vakarus. O kas gali paneigti, kad esant laisvai rinkai, kuriai pinigai nekvepia, to nebus? Tada kils klausimas, ar mūsų būsimoji AE bus konkurencinga anoms dviem. Gal mes ir pajėgsime konkuruoti su Baltarusija, bet išstumti Rusiją iš energijos rinkos vargu ar pavyks. Greičiau priešingai - Rusija turi pakankamai rezervų, kad galėtų dotuoti savo AE ir numušti 1 kWh kainą žemiau mūsų savikainos.
Ar ilgai mes išlaikytume tokį spaudimą - spręskite patys. Juk mums skolų niekas nedovanos ir neatidės. Jas reikės mokėti nustatytais terminais. O kas, be mūsų pačių, tada pirks iš mūsų brangią energiją, kai rinkoje bus pigesnė ir iš ko mes mokėsime dešimčių milijardų skolas? Ar to nesupranta mūsų Vyriausybė, o gal ji tikisi, kad ES niekados nesutiks sujungti elektros tinklų (tokių garantijų ES dar nedavė) atsisakydama Rusijos siūlomos pigios elektros bei darys Rusijai politinį spaudimą, jei ši sugalvos mus varyti į bankrotą. Ir kad Rusija tokio spaudimo išsigąs.
Bet bendra AE statyba jau negrįžtanti praeitis. Pakalbėkime apie dabartines atominės energetikos perspektyvas. Pagrindinės politinės partijos sutinka, kad Lietuvoje turi būti branduolinė energetika. Bet ar būtinai tokia, kuri dabar siūloma? Kuri nešildys namų, bet gerai šildys ežerą. Kuri padarys atsinaujinančius energijos šaltinius, vis plačiau naudojamus pasaulio šalyse, nebereikalingais. Ko turėtų pirmiausia griebtis būsimoji valdžia. Kokią ji turi prieš akis alternatyvą? Ji yra ir ją pasiūlė energetikos specialistai, nenorėję atskleisti savo tapatybės.
Visų pirma, Vyriausybė turėtų nemurkdyti ateities kartų į skolų liūną ir atsisakyti Hitachi „paslaugų“. O toliau vadovautis tokiomis strateginėmis nuostatomis, kurios pagrįstos technologinėmis naujovėmis ir inovacijomis, nutraukiančiomis priklausomybę nuo monopolistinių rinkos dalyvių bei užtikrinančios Lietuvos energetinį saugumą.
Specialistų nuomone Lietuvos energetinis saugumas –tai mažo galingumo kogeneracinės branduolinės jėgainės, gaminančios elektrą ir šilumą su 10 - 30 metų kuro naudojimo periodu t.y. neperkraunant kuro.
Šiuo metu, kaip pažymi ekspertai, pasaulyje yra prasidėjusios lenktynės dėl mažo pajėgumo branduolinių reaktorių technologijų plėtojimo. Į šias lenktynes yra įsitraukusios kelios dešimtys kompanijų JAV, Japonijoje, Korėjoje, Rusijoje ir kitose šalyse, joms talkina didžiulės mokslininkų pajėgos (pvz., JAV prezidentas B. Obama š.m. balandžio mėn. paskyrė 450 mln. USD KBJ projektavimui ir paleidimui į gamybą).
Dabar plėtojamos bent aštuonios pagrindinės mažųjų branduolinių reaktorių koncepcijos. Tarptautinė atominės energijos agentūra kaip mažąsias branduolines jėgaines įvardija įrenginius, generuojančius iki 300 megavatų (MW) galios. Šiuo metu kuriamų mažųjų reaktorių įvairovė - nuo 10 MW galios įrenginių iki 200-300 MW galios modulių, sveriančių kelis šimtus tonų, kurie galėtų energija aprūpinti nemažą miestą ar stambią pramonės įmonę. Kai kurios kompanijos praneša kuriančios mikroreaktorius, kurių generuojamos energijos pakaktų vos vieno ar kelių namų ūkiams. Susidomėjimą mažaisiais branduoliniais reaktoriais ypač skatina noras sumažinti statybos kainą, decentralizuoti energijos gamybą, išvengti rezervavimo problemų, kurių nuolat kyla statant stambius generavimo objektus.
Mažieji reaktoriai pranašesni už didžiuosius savo „brolius“, nes jie galėtų būti statomi šalia miestų, gyvenviečių, didelių pramonės įmonių ir aprūpinti juos ne tiktai elektra, bet ir šiluma. Mažesnė galia įgalintų šiuos reaktorius daug paprasčiau, nesukuriant pavojingų perkrovų, prijungti prie jau esančių elektros tinklų. Galų gale, šiais reaktoriais galėtų būti pakeistos senstančios, iškastinio kuro pagrindu veikiančios jėgainės. Dar vienas mažųjų reaktorių privalumas - tas, kad, esant reikalui, jėgainių galia galėtų būti padidinta pastatant papildomų reaktorių (modulių).
Be to, jiems nereikalingos ypatingos saugos priemonės, todėl kiltų daug mažiau problemų ieškant palankios vietos įkurdinti reaktorius. Jiems taip pat nereikia gausaus aptarnaujančio personalo, todėl operaciniai kaštai dar labiau sumažėja.
Iš to, kas pasakyta, atrodytų, kad tokiai nedidelei valstybei, kokia yra Lietuva, mažieji reaktoriai turėtų būti pati geriausia išeitis ne tiktai apsirūpinant elektra bet kas svarbiausia – pigia šiluma centralizuotiems tinklams. Todėl nepriklausantieji „dvarui“ mokslininkai rekomenduoja:
Lietuvoje statyti mažus, saugius, inovacinius, metalu aušinamus reaktorius elektrai, o ypač šilumai gaminti gyventojų ir pramonės reikmėms;
Vietoje planuojamų dujas vartojančių kogeneracinių elektrinių pastatyti naujas kogeneracines branduolines jėgaines (KBJ). Pastačius mažas (iki 50 MWe ir 135 MWth) KBJ, būtų vykdomas decentralizuotas energijos tiekimas, atsirastų galimybė ženkliai sumažinti nuostolius perdavimo ir skirstymo tinkluose, o tuo pačiu ir elektros kainą (~ du kartus), kuri nekistų~30 metų (įskaitant ir šilumą), kadangi per šį laikotarpį nereikės keisti branduolinio kuro;
Elektros ir ypač šilumos gamybai KBJ statyti Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje (o gal ir Vilniuje, bet tam reikalinga galimybių studija). Tuomet šildytume ne Drūkšių ežero vandenį, bet Lietuvos gyventojų radiatorius už mažesnę ir 30 metų pastovią kainą!
Mažų jėgainių akcininkais galėtų tapti savivaldybės ir jų gyventojai.
Nereikėtų statyti naujų panaudoto kuro saugyklų, kas taip pat sumažintų elektros ir šilumos gamybos kaštus. Mažų reaktorių branduolinio kuro talpyklos grąžinamos gamintojui.
Jau dabar Vakarų valstybėse pradėti testuoti maži, saugūs, novatoriški, metalu aušinami reaktoriai, skirti elektrai ir ypač šilumai gaminti gyventojų ir pramonės reikmėms. Po kelių mėnesių vienas toks geriausiai įvertintas reaktorius 4SKBJ bus sumontuotas Aliaskoje. Po jo išbandymo ir sertifikavimo prasidės masinė tokių reaktorių gamyba. Dabartinė tokio 10MWe reaktoriaus pilna kaina (įskaitant į ją montavimo ir kitus darbus) apie 85 mln. Lt (be PVM). Perskaičiavus ją Vyriausybės suplanuotam IAE 1350MWe galingumui gautume 11,5 mlrd. Lt- du kartus mažiau nei mūsų labdara Hitachi firmai perkant iš jos persenusį balastą, kurio nereikia nė vienai valstybei, o tik Lietuvai. Reikia nepamiršti ir to, kad 4SKBJ reaktoriaus kaina, prasidėjus masinei jo gamybai, tik mažės. Todėl nematyti ekonominio mažosios atominės energetikos privalumų gali tik nenorintieji jų matyti. Be to, niekas mūsų neverčia instaliuoti visus 1350 MWe ir dar per vienerius metus, kai turime Elektrėnuose VRE, kuriai naudojame dujas (dabar Gazprom, netrukus –terminalo) ir nejaučiame elektros energijos stokos. Verta nepamiršti ir atsinaujinančių energijos šaltinių vis augančio įnašo į bendrą energijos ūkį, todėl realiai reikalingas Lietuvai atominės elektros kiekis bus žymiai mažesnis nei 1350MWe. O apie mūsų galimybes eksportuoti elektros energiją po to, kai pradės veikti naujoji Rusijos atominė elektrinė- geriau pamirškime. Apie tai reikėjo galvoti laiku. Bet taip jau gavosi, stabdėme Rusiją, o sustabdėme lietuviškos elektros energijos eksportą. Tai dar viena mūsų užsienio politikos „pergalė“. Ji, spalio mėn. referendume gali pavirsti ir laimėjimu, jei tokia bus tautos valia, ir ji nuspręs, kad skolų liūnas, o ne mažoji atominė energetika yra tai, ko mums, mūsų vaikams ir vaikaičiams labiausiai reikia.
4S KBJ statyba užtikrina žemą finansinę riziką, kadangi investicijos į reaktorių palyginus mažos, būtų panaudotas modulinis standartinis projektas ir specializuota fabrikinė gamyba su geros kokybės garantija. 4S KBJ saugumą aktyvioje zonoje išjungus reaktorių užtikrina pasyvi šilumos nešėjo konvekcija. Patikima sauga įgalina 4S KBJ statyti šalia esančių centralizuotų šilumos tiekimo tinklų, o perteklinę šilumos energiją panaudoti pramonės įmonėse.
Taigi ar ne geriau nemurkdyti Lietuvos į skolų liūną ir palaukti 2-3 metus, iki prasidės jų masinė gamyba?
Su šia nuomone dar pirmais savo darbo metais buvo supažindinta LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jai buvo perduoti ir projekto ekonominiai skaičiavimai. Jie visi taip ir nusėdo prezidentūros patarėjo Nerijaus Udrėno stalčiuose. Mažajai atominei energetikai buvo pasakyta „ne“, nors Vakarų valstybės sako „taip“.
Plika akimi matyti tokių reaktorių patrauklumas ir jų, o tuo pačiu ir Lietuvos energetinė nepriklausomybė nuo užsienio šalių. Tai ar neverta jau dabar apsispręsti, ar mes iš tiesų norime energetinės nepriklausomybės ar tik apsimetame, kad jos norime.
Stambiems energijos vartotojams gali nepakakti vien KBJ galingumų. Bet mes turime VES, kurios galingumų pakanka visai Lietuvos pramonei ir kuri elektros gamybai naudoja dujas. Jų importui pajudinome (ačiū Dievui ir prezidentūrai) iš mirties taško dujų terminalo statybą. Kai turėsime šį terminalą, tai Gazprom turės konkurentą ir negalės diktuoti savo kainų. Tapsime tikrai energetiškai nepriklausoma valstybė. O svarbiausia –nereikės mūsų vaikams ir anūkams ilgus metus susiveržus diržus mokėti skolas užsieniui. Jei, vis dėlto, įklimpsime su Hitachi pagalba į didžiules skolas, tai ar galime būti tikri, kad nepradės ieškoti geresnio gyvenimo visi tie, kurie dar pajėgia dirbti ir kurti? Iš tiesų, kodėl jie žymią dalį savo uždarbio turėtų atiduoti užsieniečiui vien dėl to, kad „stabdydama Rusiją“ dabartinė valdžia nesiskaitė su sveiku protu? Bet ar gali jo turėti valdžia, kuri kiekvieną draugą paverčia abejojančiu, o abejojantį –priešu? Sveiko proto politikai elgiasi atvirkščiai: iš priešo daro abejojantį, o iš pastarojo-draugą.