Vienas iš daugelio pavyzdžių - tai kvietimas „Stabdykime Rusiją“. Kuo, leiskite paklausti? Kiekvienam turėtų būti aišku, kad pats lozungas nieko nestabdo. Stabdyti gali tik konkretūs darbai, kuriuos ir reikėtų išvardinti tokių ura-patriotinių lozungų skelbėjams. Kaip turi būti realizuojami lozungai, mums galėtų pailiustruoti žemiau pateikiamas pavyzdys.
Neseniai Mykolo Romerio universiteto rektorius, profesorius Alvydas Pumputis, apsilankęs Pietų Korėjoje suorganizuotame didžiuliame labai prestižiniame Azijos universitetų forume „AUPF 2012“, žurnalui „Veidas“ sakė, kad ten skambėjo lozungas: „2020-2040 metais Azijos šalys gamins 51 proc. pasaulio vidaus produkto, dabar jo gamina 27 proc.“ Vienas svarbiausių įrankių šiam tikslui pasiekti - tai ikimokyklinio ugdymo ir viduriniojo mokslo kokybės pagerinimas ir aukštojo mokslo plėtra. „Mes turime išugdyti nugalėtojus!” - paskelbė Azijos šalys. Ir ne tik paskelbė, bet jau ir realizuoja.
Štai VGTU mokslininkai, prieš porą metų apsilankę Pietų Korėjoje, parsivežė panašių įspūdžių: jų teigimu, vaikai intensyviai mokomi nuo pat darželio tokių ateityje profesinėje karjeroje jiems naudingų dalykų. Vaikai anksti išmoksta atkakliai siekti užsibrėžto tikslo ir daug dirbti. Tai galėtų būti naudinga formuojant ir mūsų paauglių charakterius.
Lozungas „Mes turime išugdyti nugalėtojus“ ir jo realizacijos priemonės neabejotinai reikalingos ir mums. Ir ne tik dėl to, kad Europos Komisijos pernai rugsėjo 20 dieną pasirašytame komunikate įtvirtinta nuostata, kad iki 2020 metų 40 proc. Europos Sąjungos gyventojų privalės turėti universitetinį išsilavinimą (Lietuvoje šis rodiklis perpus mažesnis), bet ir dėl pačios Lietuvos įsitvirtinimo konkurencinėje erdvėje. Ir, jei norite, dėl pačios Lietuvos išlikimo ne vien geografiniu vienetu.
Azija neslepia nuo pasaulio mananti, kad XIX a. buvo Europos, XX a – Amerikos, o XXI amžius turi būti Azijos klestėjimo metas. Tai ne paslaptis ir Europai, ir įvairiuose sluoksniuose diskutuojama šia tema ir svarstoma, kaip garbingai priimti iššūkį. Jei nieko nedarysime, kam būsime įdomūs? Juk mūsų stiprybė – protingų, iniciatyvių, gebančių kurti darbo vietas ir šalies ateitį asmenybių ugdyme.
Beje, Pietų Korėja – šalis, negalinti pasigirti gamtos ištekliais, kaip ir Lietuva. O juk tapo, atrodo, dvylikta pasaulio ekonomika. Ir, tiesą sakant, neslepia simpatijų Lietuvai, nemažai pasiekusiai per daugiau nei 20 Nepriklausomybės metų.
Tai ką reikėtų daryti, kad Lietuva būtų pajėgi ne „trečio brolio“ lygiu kalbėtis su kitų pasaulio ekonomikų atstovais ar „stabdyti Rusiją“, atsikratydama nostalgijos „seniems, geriems laikams“, bet ir stabdyti sklindančią iš Vakarų pseudo kultūrą, kuri sunaikina pačią aukštos kultūros visuomenę? Ką, pagaliau, reikėtų daryti, kad Lietuva garsėtų savo mokslininkais, inžinieriais ir menininkais?
Ir čia matau tik vieną, bet esminę, mano nuomone, išeitį: stiprinti vaikų ir paauglių ugdymą taip, kad kiekvienas iš jų tiesiog trokštų gauti iš savo mokytojų ir auklėtojų kuo daugiau informacijos. Ir ne tik dalykinės, bet ir tokios, kuri jam padėtų atsispirti nuo šiuolaikinio pasaulio įvairiausių pagundų ir priklausomybių, kurioms pasidavus nebelieka nei vaiko, nei žmogaus.
Reikėtų mums visiems įsikalti į galvą, kad vaiko pasaulėžiūra - tai tas fundamentas, ant kurio pastatytas Valstybės rūmas. Nė kiek neperdėsiu sakydamas, kad jei „justitia est fundamentum regnorum“, tai vaiko pasaulėžiūra yra ne tik pačios „justitia“, bet ir solidarios, kultūringos ir produktyvios visuomenės pagrindas. Todėl kiekvienas vaikas turi būti ugdomas taip, kad jis pats norėtų mokytis universitetuose ne tik dėl diplomo, o ir dėl to, kad taptų visaverčiu specialistu...ir žmogumi.
Jeigu mano samprotavimai jau įtikino gerbiamus skaitytojus ar bent privertė juos susimąstyti, tai pats laikas pakalbėti ir apie tuos, kurių misija - paversti vaiką savarankiškai mąstančiu asmeniu. O tokią misiją vykdo mokytojai ir auklėtojai.
Kartais manoma, kad kiekvienas aukštojo mokslo diplomo savininkas gali būti vaiko mokytoju ir jo psichologijos formuotoju. Žinoma, gali pasitaikyti ir tokių genijų, bet tai retos išimtys, o ne taisyklė. Taisyklė yra tokia: kiekvienas vaiko mokytojas ir auklėtojas privalo žinoti vaiko psichologiją, vaiko ugdymo specifiką, poveikio vaikui metodus, turėti žinių apie vaiko negalavimų gydymą ir jų profilaktiką ir daugelį kitų dalykų.
Tokių disciplinų moko ne kiekvienas universitetas, o tik tas, kurio pagrindinė mokymo kryptis – edukologija. Tokį universitetą turime ir mes. Tai Lietuvos Edukologijos Universitetas. Manyčiau, kad šio universiteto kilni misija (svarbiausia - vaikai) turėtų kelti ne tik mūsų susižavėjimą juo ir jame dirbančiais profesoriais ir dėstytojais, bet ir konkretų Vyriausybės ir Seimo dėmesį. Valstybė turėtų laikyti šį universitetą prioritetiniu ir negailėti jam savo malonių. Jei, žinoma, Seimas ir Vyriausybė žvelgia į ateitį ir nesivadovauja nuostata „po mūsų nors ir tvanas“.
Vyriausybei ir Seimui reikėtų susimąstyti, ar tinkamai atlyginamas sunkus mokytojo ir auklėtojo darbas. Kad nebūtų sakoma, jog būsiu mokytojas, nes negaunu geriau mokamo darbo. Buvo laikai, kai žodis „mokytojas“ buvo tariamas pagarbiai ir net aukšti pareigūnai sutikę mokytoją nukeldavo prieš jį savo skrybėles. Norėtųsi, visų mūsų ir Lietuvos kaip valstybės labui, kad šie laikai kuo greičiau grįžtų. Kol dar ne vėlu.