Tuos, kurie Garliavos pedofilijos bylą vertina kitaip nei pati N. Venckienė. Ji visus Lietuvos žmones jau suskirstė į dvi grupes. Vienai iš jų priklauso tie, kurie kartu su N. Venckiene kovoja prieš „neregėto masto pedofilų klaną“ Lietuvoje. O tie, kurie nepritaria N. Venckienės pozicijai, yra patys pedofilai ar, geriausiu atveju, jų gynėjai.
Savaime suprantama, jie dar yra ir korumpuoti. Teisėja N. Venckienė visiškai nebijo, kad už tokius vertinimus ji gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn net pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Štai BK 154 str. (Šmeižtas) 1 dalyje sakoma: Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
BK 155 str. (Įžeidimas) 1 ir 2 dalyse pasakyta: 1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu.
Prezidentė D. Grybauskaitė gal ir nežino šių straipsnių, gal neskaitė ir Teisėjų elgesio kodekso, kurio 13 str. (Padorumas) parašyta: „Teisėjas privalo ... netoleruoti asmens įžeidinėjimo ar žeminimo; nemenkinti kitų bendradarbių darbo, elgtis su jais bei kitais asmenimis pagarbiai, spręsti konfliktines situacijas taikiai ir mandagiai, nereikšti niekam paniekos, neįžeidinėti, neplūsti, nevartoti smurto; susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie kitų teisėjų nagrinėjamas bylas; kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardą.“ Bet prezidentė, tikriausiai, žino Konstitucijos 21 straipsnį, kuriame sakoma, jog „žmogaus orumą gina įstatymas“.
Teisėja N. Venckienė tikrai žino tiek šį straipsnį bei Teisėjų elgesio kodeksą tiek ir BK straipsnius. Žino, bet jų nepaiso, nes norint teisėją N.Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn reikia atimti iš jos teisinę neliečiamybę. Ją, Generaliniam prokurorui reikalaujant, gali atimti tik Seimas ar Respublikos prezidentė. Generaliniam prokurorui dar prieš gerus metus rajono apylinkės teismas įteikė tokį prašymą, bet Generalinis tebelaiko jį savo stalčiuje. Dabar kitas teismas vėl pareikalavo atimti teisinį imunitetą iš teisėjos N. Venckienės.
Generalinis prokuroras sprendžia, ar būti jam ir toliau politikų tarnaite, ar nustebinti visą Lietuvą, jai parodant, kad jis yra kitoks Generalinis prokuroras nei anie buvusieji ir kad jis yra ne politikų, bet įstatymo tarnas. Nemanau, kad teks laukti Generalinio prokuroro apsisprendimo dar vienerius metus. O kol tokio sprendimo dar nėra, tol N. Venckienė ir toliau gali cenzūriniais ir necenzūriniais žodžiais vaišinti savo kolegas, ypač po to, kai Respublikos prezidentė, numojusi ranka į Konstituciją, BK ir Teisėjų elgesio kodeksą, beatifikavo teisėjos baudžiamojo persekiojimo vertą leksikoną.
Vargu ar prezidentė būtų tokia pat maloninga N. Venckienei, jei ji pačią prezidentę pavaišintu kokteiliu, pagamintu iš nusikaltėlių žargono. Bet teisėja yra pakankamai nuovoki ir to nepadarys, nes tada netektų prezidentės politinio „stogo“ ir, tikėtina, atsidurtų kaltinamųjų suole už vaiko pagrobimą pasinaudojus suklastota (ar tik ne jos pačios prašymu?) policijos pažyma, už vaiko nuteikinėjimą prieš savo motiną, už jo izoliaciją nuo bendraamžių, už jo nepataisomai sužalotą vaikystę, už, galimai, jos parašytą Garliavos pedofilijos scenarijų, už skatinimą (liudininkų tvirtinimu) žudyti pedofilus, už dviguba žmogžudyste įtariamo (niekas dar, neišskiriant net pačios N. Venckienės ir vieno LTV apžvalgininko, šios prokuratūros išvados motyvuotai nepaneigė) D. Kedžio globą, jau nekalbant apie šmeižto laviną, užlietą ant netikinčių N. Venckiene galvų.
Respublikos prezidentė jau ne pirmą kartą uoliai gina N. Venckienę, net laužydama savo duotą per inauguracijos iškilmes Seime priesaiką Tautai: „Išrinktas Respublikos Prezidentas... dalyvaujant Tautos atstovams - Seimo nariams, prisiekia... būti visiems lygiai teisingas“ (Konstitucijos 82 str.). Savo iššaukiančiu elgesiu prezidentė parodo, kad aukščiausia Lietuvos valdžia yra ne Seimas, o ji pati. Nors Konstitucijos 4 straipsnyje pasakyta: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“
O jie – tai Seimas. Bet pats dabartinis Seimas ir padėjo Respublikos prezidentei tapti vienvaldžiu monarchu, nes Seimas taip išderino valdžios galių balansą, kad prezidentė gali elgtis savo nuožiūra neatsižvelgdama į jokius įstatymus ir net į Konstituciją. Prezidentė tarsi sako Seimui: „o ką jūs man padarysite? Apkaltos nebijau, nes jai nepritartų ne tik šis Seimas, bet ir visuomenė. Jei vetuosiu jūsų priimtą įstatymą, tai jūs mano veto neišdrįsite atmesti.“ O kitokių svertų, išskyrus apkaltos baimę ir Seimo priimtus teisės aktus, kurie įrėmintų prezidentę į įstatymą, deja, nėra.
Tokio prasto Seimo nebuvo per visus Nepriklausomybės metus. Jo negerbia ne tik prezidentė, bet ir dauguma (pagal apklausų duomenis) Lietuvos piliečių. Ar galima tuo stebėtis, jei net pavieniai opozicijos lyderiai pavakariais lankosi Daukanto aikštėje ir gauna ten „vertingus nurodymus“. Jei šie lyderiai in corpore aptartų su prezidente problemas- tai būtų sveikintina. Bet taip, deja, nėra. Ir per šio Seimo kadenciją jau nebus.
PS. Manau, kad ši publikacija iššauks didžiulį N. Venckienės gerbėjų įniršį. Vėl būsiu vadinamas pedofilu, kėlusiu orgijas Pikeliškėse, nors ten niekados nebuvau, o ir ikiteisminis tyrimas parodė, kad jokios pedofilijos ten nebuvo. Bet man svarbiau pasakyti tokią tiesą, kokią matau, nors ji gali būti ir kam nors nemaloni. Todėl niekaip negaliu pritarti prezidentės pozicijai, kuri beatifikuoja šmeižtą, žodinius grasinimus susidoroti, šantažą ir kitas BK aprašytas žodinio poveikio formas, kuriomis kartais naudojasi valstybės pareigūnai.