Neišvengiami pokyčiai negali būti chaotiški ir atsitiktiniai, o valdomi ir atliekami atsargiai vertinant visas galimas įtampas bei finansiškai teisingi.
Šios Seimo kadencijos metu, bendradarbiaudama su sodininkų bendrijų atstovais, kolege Vida Ačiene ir kitais Seimo nariais, inicijavau ir parengiau Sodininkų bendrijų įstatymo pataisas. Seimas joms pritarė. Nuo šių metų sausio 1 dienos galiojanti įstatymo redakcija sprendžia daugybę klausimų, atsirado teisinis pagrindas priimti ilgai be dėmesio paliktus sprendimus.
Tačiau šiandien vis dar neatsakyta į pagrindinį sodininkų klausimą – kada ir kaip sodininkai taps visateisiais piliečiais, kada jų veiklai bus taikomos įprastos kituose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytos taisyklės?
Daugelyje sodų bendrijų sutelktomis jos narių pastangomis ir lėšomis pastatyta, įrengta ar kitaip įgyta daug bendro naudojimo pastatų ir įrenginių – nuo poilsio aikštelių, pliažų, vandens telkinių iki inžinerinės įrangos, kelių, tiltų, vamzdynų ir kt. Sodų bendrijos ir ypač jų pirmininkai dirba didelį darbą, burdami bendruomenes ir sprendžiant jų problemas, kurios tektų seniūnaičiams ir seniūnams.
Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnis riboja, kad mėgėjų sodo teritorijoje ūkinė komercinė veikla gali būti vykdoma tik laikantis teisės aktų, nedarant žalos asmenų turtui ir gyvenamajai aplinkai, nepažeidžiant sodininkų ir kitų asmenų gyvenimo bei poilsio sąlygų, mėgėjų sodininkystės veiklos ir sodo bendrijos vidaus tvarkos taisyklių.
Nors teisės aktai galioja visoje Lietuvoje vienodai, turime ir kuriozinių atvejų, kai apeinant juos, sodų bendrijoje nesant atitinkamų sąlygų kyla penkiaaukščiai daugiabučiai, steigiasi automobilių servisai ar duris atveria visai nemenkos prekybinės erdvės ir net alaus bravorai. Kaip iš valstybės ir savivaldybių institucijų gaunami leidimai, kurių turinys vargiai suderinamas su įstatymo nuostatomis, veiklai šiose teritorijose, kas tai kontroliuoja?
Nuo tarybinių laikų įtvirtinta savivalda ir sodų bendrijos teisė spręsti tampa iššūkiu šias idėjas bandant derinti su privačios nuosavybės imperatyvu. Sumaištį didina ir savivaldybių nenoras veltis į sodų bendrijų klausimus, o kartais ir ginčus. Tai galima suprasti – be aiškios valstybės valios niekas nenori prisiimti papildomų klausimų valdant ir prižiūrint šių teritorijų infrastruktūrą.
Šiandien vandens tiekimo, kelių priežiūros ir kiti klausimai sodų bendrijose nėra savivaldybių įmonių galvos skausmas. O šiuo klausimus perėmus, toks klausimas iškiltų, tai reikalautų ne tik kasdienio dėmesio, bet ir labai apčiuopiamų finansinių išteklių.
Galima pasidžiaugti, kad praėjusiais metais priimti sprendimai pagaliau pajudino šiuos klausimus iš įšalo. 2019 metais Vyriausybė papildė nutarimą Nr. 447 „Dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įgyvendinimo“, kuriame numatė iš rezervo skirti lėšų sodininkų bendrijų gatvių (kelių) inventorizavimui, priežiūrai, remontui.
Tiesa, iš savo biudžetų turi prisidėti ir savivaldybės. 2019 metais tam buvo skirta 3,7 mln., o 2020-aisiais 1,24 mln. eurų. Nors poreikis gerokai didesnis, tačiau džiugus faktas, kad atsiranda sisteminis požiūris ir finansavimas.
Pavyzdžiui, šiemet atskirose savivaldybėse jau skelbti šaukimai bendrojo naudojimo objektų inventorizacijos ir teisinės registracijos, naujų bendrojo naudojimo objektų statybos ir esamų atnaujinimui reikalingos techninės dokumentacijos rengimo išlaidoms bei kitoms, susijusioms su bendrojo naudojimo objektais, padengti.
Padėtį gerai iliustruoja gatvių (kelių), esančių sodininkų bendrijų teritorijose perdavimas iš valstybės savivaldybėms. Nors įstatymo 6 straipsnyje tai aiškiai nurodyta, tačiau tai turi būti daroma savivaldybių iniciatyva, kurios niekaip neatsiranda. Susidaro įspūdis, kad savivaldybės naudojasi esama situacija, nes į gatvių ir kelių priežiūrą investuoti yra priversti patys sodininkų bendrijų nariai.
Kita vertus, didelė veiklos erdvė – įvairios Europos Sąjungos lėšomis finansuojamos priemonės, kurios sodininkų bendrijoms nėra pasiekiamos. Nors daugeliu atvejų sodininkų bendrijos (ypač, gausesnės) yra palygintinos ar net viršija ES lėšomis taip remiamas kaimo bendruomenes.
Dėl formalaus pareiškėjo statuso vieniems uždaromos durys, o kiti gali džiaugtis Europos pagalba renovuojant, kuriant naują infrastruktūrą, pritaikant ją naujiems poreikiams, didinant bendruomenių patrauklumą gyventojams.
Sodininkų bendrijų ateičiai reikalingas ne tik aiškus valstybės sprendimas dėl jų ateities, bet ir nuoseklios valstybės finansuojamos priemonės, kurios leistų bendro naudojimo bendrijų turtą perduoti savivaldybių įmonėms – vandens tiekimo ir nuotekų, šilumos energijos, kelių tiesimo ir priežiūros, jų apšvietimo, taip pat atliekų surinkimo ir tvarkymo.
Kitokia situacija su elektros energijos tiekimu (kur savivaldybės turi mažiau galių), kur didesnė dalis sodų bendrijų savo tinklus jau yra perdavusios.
Visi šie laukiami pokyčiai turi spręsti du klausimus – užtikrinti galimybę gyvybingoms sodų bendrijoms toliau tvarkyti savo kasdienius bendro gyvenimo klausimus, o tuo pat metu užtikrinti, kad sodų bendrijų narių tapimas visateisiais savivaldybių gyventojais nesukurtų neteisingos finansinės naštos sodininkams, perduodamos infrastruktūros kaštai teisingai būtų kompensuojami ir paskirstomi, o paslaugų įkainiai nepagrįstai nediferencijuojami.
Visa tai sudarytų sąlygas sodų bendrijoms palengva virsti visateisėmis miesto bendruomenėmis, būtų tęsiamos vietos tradicijos, užtikrinamos puikios saugios kaimynystės, saugaus eismo ir kitos iniciatyvos. Atsakingas požiūris į pusės milijono gyventojų ateitį leis visiems kartu kurti bendrą ateitį, specifinis tarybinis paveldas virs įprastomis miestų ir rajonų teritorijomis, o jų gyventojai – visateisiais piliečiais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.