Vargu ar rasime didesnį vienybės laikotarpį nei tą, kurio metu Sąjūdis kovojo už šalies nepriklausomybę. Netgi daugelis komunistų balsavo už laisvę suvokdami galimas grėsmes, o ką jau kalbėti apie tokius Sąjūdžio lyderius kaip profesorius Vytautas Landsbergis. Akivaizdus išorės priešas yra tas, kuris telkia visuomenę, tad jam pačiam neretai yra naudinga būti neakivaizdžiam ir pasitelkti informacinio karo instrumentus, kurie šiandien yra naudojami prieš mūsų tėvynę.
Antroji grupė žmonių, kuriems nenaudinga susivienijusi valstybė, – tai tie, kurie visgi norėtų, kad visuomenė būtų susitelkusi, tačiau būtinai aplink juos, o ne ką nors kitą. Kadangi jiems nepavyksta to padaryti, paprastai nueinama visuomenės supriešinimo kryptimi. Todėl politikoje girdime tiek šūkių apie vienybę ir regime tiek grubių rietenų. Nėra išimtis ir šie Prezidento rinkimai.
Lietuva, nekenčianti Lietuvos
Jeigu reikėtų išrinkti geriausią vasario mėnesio politinį komentarą, savo balsą neabejotinai atiduočiau Vladimiro Laučiaus mintims, išdėstytoms straipsnyje „Lietuva, nekenčianti Lietuvos: kuo virto runkelių ir elito kova“. Jame atsispindi esminė nūdienos visuomenės, o kartu ir rinkimų situacija: dalis išpuikėlių nekenčia kitos dalies gyventojų, o pastarieji nekenčia jų. Susipriešinimas tik auga. Ši neapykanta tarytum ir natūrali. Juk dar prieštaringai vertinamas, bet neabejotinai talentingas vokiečių filosofas Carl Schmitt pranešė, kad politika yra grindžiama draugo ir priešo perskyra, o kitas iškilus žydų – amerikiečių mąstytojas bei prigimtinės teisės šalininkas Leo Strauss patvirtino, kad „kiekvienas politinis veiksmas yra daromas siekiant ką nors paskatinti arba sustabdyti“.
Taigi politikoje kova ir neapykanta randa savo nišą. Todėl iškilios atminties Viskonsino universiteto politikos mokslų profesorius Vytautas Vardys yra kalbėjęs, kad vargas toms visuomenėms ir šalims, kurių politinė kultūra yra žema. Būtent menkstanti politinė kultūra yra tai, dėl ko nerimauja nūdienos Vakarų pasaulis, ir tai, ko taip stinga Lietuvai. Tik ji gali paversti politinį priešą oponentu. Su pastaruoju deramasi, o pirmąjį siekiama sunaikinti.
Elektroninis parašų rinkimas apnuogino žaizdas
Antra, dalis žmonių tiesiog nemėgsta Sauliaus Skvernelio. Premjeras po kovų su mokytojais ir Prezidente Dalia Grybauskaite tapo poliarizuojančiu kandidatu, o sprendžiant iš tebevykstančio karo su Prezidente, tokiu ir ketina likti. Tai aiškiai komplikuoja jo padėtį rinkimuose bei patvirtina mano ankstesnes prognozes. Būtent žmonių antipatijos premjerui ( juo pasitiki 10,3 proc., o nepasitiki 12,4 proc. rinkėjų) , o ne magiška konservatorių įtaka piliečiams lėmė, kad rašant šį straipsnį elektroniniu būdu už premjerą yra pasirašę tik 5938 piliečiai. Tuo tarpu visuomenei faktiškai nežinomas Alfonsas Butė turi 5373 parašus ir nedaug atsilieka nuo premjero. Mintys, kad S. Skvernelio rinkėjai negeba naudotis elektronine bankininkyste, turėtų būti ne tik įžeidžios patiems rinkėjams, bet ir permąstytos supratus, kad įvardyti, kas yra Alfonso Butės rinkėjai, yra gana kebli užduotis.
Ko siekia R. Karbauskis ir G. Landsbergis?
Visuomenėje tvyrančią neapykantą puikiai supranta politikai, kurie su savo politiniais dariniais atstovauja šioms visuomenės grupėms. LVŽS elektoratas nemėgsta TS-LKD, o konservatorių rinkėjai nemėgsta „valstiečių“. Natūraliai ši abipusė neapykanta tam tikru laipsniu persiduoda ir jų keliamiems kandidatams į Prezidento postą. Nors S. Skvernelis ir I. Šimonytė oficialiai yra nepartiniai kandidatai, tačiau už popierinę priklausomybę partijai gerokai svarbesnė yra reali politinė įtaka joje.
Retas konservatorių partijos narys pranoksta Ingridos įtaką TS-LKD. Tas pats galioja ir premjerui S. Skverneliui. Galiausiai padėtį rodo ir partijų finansinė parama, kurios sulauks kandidatai (premjeras jau gavo 50 000 eurų). Taigi realiai turime dvi viena kitos nemėgstančias politines grupes bei šalia esantį Gitaną Nausėdą, kuris tapo pagrindiniu taikiniu. Būdamas nepriklausomas kandidatas, Gitanas gali kalbėtis su abiem stovyklomis, nesukeldamas nemalonių emocijų. Todėl apklausų duomenys liudija, kad net 40 proc. TS-LKD rinkėjų ir 22 proc. LVŽS rinkėjų yra pasirengę savo balsą atiduoti ekonomistui G. Nausėdai. Joks kitas kandidatas neatstovauja tokioms įvairioms visuomenės grupėms.
Būtent todėl šiandien stebime situaciją, kai R. Karbauskis savo rinkėjus mėgina įtikinti, kad I. Šimonytė atsisakys kandidatūros G. Nausėdos naudai, o TS-LKD socialiniame tinkle „Facebook“ netgi nupirko reklamą, kurios tikslas – parodyti tariamą R. Karbauskio bei G. Nausėdos meilę. Partijos lyderis tvirtina, kad kritikos iš G. Nausėdos pusės valdantiesiems nėra pastebėjęs, tarytum G. Nausėdos kritika LVŽS dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo ir nuolatinė polemika su Stasiu Jakeliūnu būtų nematoma.
Vietoje išvadų
Galimas daiktas, kad pavieniui visi trys kandidatai į Prezidento postą yra šaunūs ir šviesūs žmonės, tačiau rinkimų dinamiką lemia politinė sistema ir visuomenė. Lietuvoje Prezidento institucija yra taip sukurpta, kad telkiantis šalies vadovas yra tiesiog būtinybė. Jis turi gebėti tartis su visomis pusėmis, nes priešingu atveju sulauktume didesnės ar mažesnės politinės krizės, o tai stebint komplikuotą nūdienos tarptautinę padėtį, neturėtų būti laikoma tikslu. Toks kandidatas apima įvairias visuomenes grupes, tačiau tuomet turime situaciją, kai balsai yra atimami iš kitų kandidatų. Pastaruosius remiančios jėgos daro viską, kad juos susigrąžintų.
Šitaip ir gimsta vaizdas, kurį regime šalies Prezidento rinkimuose. Tokiomis aplinkybėmis vieninga Lietuva tampa nenaudinga nei LVŽS, nei TS-LKD. Ne todėl, kad šios grupės būtų už susiskaldymą, bet todėl, kad, esant dabartiniam susipriešinimui tiek visuomenėje, tiek ir politinių grupių viršūnėse, vienyti mūsų šalį gali tik tas, kuris jokia forma nėra susijęs nė su viena iš polemizuojančių pusių.