Ir jie bus tinkami tol, kol stokosime artimo meilės ar griežto ir objektyvaus mokslinio požiūrio. Diskutuojant apie istorinę atmintį, nacių ir sovietų nusikaltimus, mums būtinos mylinčios širdys, griežta mokslinė metodologija ir nuolatinis budrumas, nes mūsų kaimynė stengiasi pakoreguoti diskusijas sau naudinga linkme.
Lietuviai ir žydai natūralūs sąjungininkai
Nors holokausto tema vyksta nemažai diskusijų, mano įsitikinimu, pirmasis atspirties taškas turėtų būti tai, kad lietuviai ir žydai yra natūralūs sąjungininkai. Jeigu pripažįstame, kad holokaustas buvo blogis, o to nepripažintų nebent žmogaus vardo nevertas veikėjas, tai neišvengiamai ir pagrindines jo priežastis turime laikyti blogiu. Privalome jas pažinti, analizuoti ir įsiminti, nes kaip 1905 m. veikale Proto gyvenimas rašė iškilus ispanų-amerikiečių filosofas Geoge Santayana, „neprisimenantys praeities pasmerkti ją kartoti“.
Holokaustą lėmusių priežasčių, pradedant antisemitizmu, baigiant mažiau aptariamu godumu ir siekiu praturtėti nuskriaustų žmonių sąskaita, yra nemažai. Pati svarbiausia ir didžiausia priežastis yra 1939 m. rugpjūčio 23 d. tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas. Jis sukūrė puikias sąlygas pradėti Antrąjį pasaulinį karą ir Vokietijai užpulti Lenkiją. Būtent Vakarų Lenkijoje būta didžiausios žydų koncentracijos ir ji buvo atiduota vokiečiams. Molotovo-Ribentropo paktas ne tik nulėmė tokių valstybių, kaip Lenkija ar Baltijos šalys, okupaciją, bet ir atvėrė kelią holokaustui šiose šalyse.
Daugybė žydų ir lietuvių būtų išgyvenę, jeigu ne SSRS ir Vokietijos sutartis. Taigi abiejų tautų likimą nulėmė tos pačios totalitarinės jėgos, o kiekvienas, kolaboravęs su šiais režimais, turi būti pasmerktas po to, kai objektyviais ir išsamiais tyrimais įrodoma jo kaltė.
2017 m. įvykiai ir Jonas Noreika
Mintimis sugrįžkime į 2017 m. rudenį, kai apie generolo Jono Noreikos vardą ir pavardę daugeliui buvo menkai žinoma. Anuomet Šiauliuose virė diskusijos dėl to, ar reikia keisti Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą, bei kaip jis turėtų būti keičiamas. Kitaip tariant, virė kuo tikriausi atminties politikos klausimai.
Aš buvau vienos iš dviejų peticijų, kuriomis siūlyta keisti gimnazijos pavadinimą, autorius. Mano peticija turėjo du konkrečius tikslus. Pirma, nuoširdžiai tikėjau ir tebetikiu, kad, pagerbiant keturis šiauliečius Vasario 16-osios akto signatarus Alfonsą Petrulį, Joną Vileišį, Mykolą Biržišką, Steponą Kairį, mokykla galėtų būti pervadinta į Vasario 16-osios gimnaziją. Juolab, kad dabartinis mokyklos pavadinimas yra ne kas kita, kaip Stalino politikos pasekmė.
Nei anuomet, nei šiandien negalvoju, kad Julius Janonis yra koks nors blogio įsikūnijimas, tačiau buvau įsitikinęs, kad 1917 m. gegužės mėnesį Rusijoje nusižudęs jaunuolis tikrai mūsų valstybės sukūrimui nusipelnė mažiau už nepriklausomybės akto signatarus.
Antrasis tikslas buvo tam tikra prasme neutralizuoti ir užgožti pirmąją peticiją, kuria siūlyta gimnazijai suteikti generolo Jono Noreikos pavadinimą. Mano subjektyviu vertinimu, apie Joną Noreiką trūko tyrimų, o Rusijos veiksmai rodė, kad, stokojant išsamių tyrimų apie šią asmenybę ar nepasitikint jau atliktais, Generolo Vėtros asmuo puikiai tinka lietuvių ir žydų supriešinimui. Kadangi supriešindamas šias dvi tautas gali pakenkti ir Lietuvos dvišaliams santykiams tiek su Izraeliu, tiek ir su JAV, tokia taktika labai pravarti informaciniame kare.
Tąkart Rusijos tarnybos akimirksniu suuodė galimybę ir ėmėsi rašyti straipsnius, neva Šiaulių meras Artūras Visockas irgi remia idėją Juliaus Janonio gimnaziją pervadinti Jono Noreikos vardu. Tačiau iš mero niekas interviu nebuvo ėmęs. Jeigu Rusijai užteko vos pusdienio, kad imtų veikti, tai Lietuvos žiniasklaidoje ši tema išsivystė per kelias dienas.
Tuomet supratau, kokia svarbi ir reikšminga Rusijai yra Jono Noreikos asmenybė ir kaip ja naudojamasi siekiant skaldyti mūsų visuomenę. Ta pamoka buvo tokia stipri, kad Stanislovo Tomo iniciatyvos sudaužyti generolo Jono Noreikos lentelę negalėjau laikyti niekuo kitu, kaip tik viešųjų ryšių akcija, kuria siekta sudaryti palankias sąlygas informaciniam karui prieš Lietuvą. Mano nuomone, Europos parlamento rinkimai buvo tik priedanga, o tikrasis tikslas – lietuvių ir žydų kilmės Lietuvos piliečių priešinimas.
Seni geri triukai aktualūs ir šiandien
Vladimiro Putino Rusija nėra pirmoji, kuri sugalvojo holokausto temą išnaudoti informaciniam karui. Tą labai sėkmingai darė ta pati Sovietų Sąjunga, siekdama dezinformacijos priemonėmis sugriauti žydus gelbėjusio popiežiaus Pijaus XII autoritetą. Sovietams puikiai sekėsi šmeižti jų režimą kritikavusį popiežių.
Net ir šiandien tiek Lietuvoje, tiek ir Vakaruose esama žmonių, kurie patikėjo sovietų propagandos kerais. Išsamiai išnagrinėtus būdus, kuriais sovietai šmeižė popiežių Pijų XII, randame JAV profesoriaus Ronald J. Rychlak ir 1978 m. Į Vakarus iš komunistinės Rumunijos pabėgusio saugumo generolo ir išorinės žvalgybos viršininko pavaduotojo Ion Mihai Pacepa knygoje Dezinformacija.
Vienas knygos autorių – turbūt geriausias pasaulyje popiežiaus Pijaus XII darbų ir veiklos ekspertas. Antrasis savo rankomis prisidėjo prie šios propagandos kampanijos. Jų knyga aiškiai parodo, kad jeigu sovietams pavyko apšmeižti tokį žinomą ir aktyviai žydus gelbėjusį popiežių, tai šiandieniams Rusijos propagandos ekspertams žaisti mūsų sąmone ir istorine atmintimi irgi įmanoma. O tai, kad Vladimiro Putino režimas turi tokį interesą, įrodo ne tik mano asmeninė patirtis, bet ir Valstybės saugumo departamento ekspertų ar šalies akademikų įžvalgos.
Pavyzdžiui, 2017 m. pristatytame Rytų Europos studijų centro, Vilniaus universtiteto Komunikacijos fakulteto ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų parengtoje monografijoje Rusijos propaganda: analizė, įvertinimas ir rekomendacijos rašoma: „Valstybės saugumo departamento teigimu, įvairiuose žiniasklaidos šaltiniuose vis atsiranda bandymų menkinti partizanų veiklą, skatinti nostalgiją sovietiniam režimui, kritikuoti siekius tirti sovietų nusikaltimus bei gerinti sovietų struktūrose dirbusių ir už tremtį atsakingų asmenų įvaizdį.“
Suklydo ne tik Valdas Rakutis
Tai, kad holokausto tema yra Rusijos propagandistų taikiklyje, kalbant apie ją mus skatina būti dar budresnius ir nepalikti jokių dviprasmybių. Profesorių Valdą Rakutį galima kritikuoti tiek dėl pasirinktos datos, tiek ir dėl jo straipsnyje likusių dviprasmybių. Tą pripažįsta ir pats profesorius Valdas Rakutis. Ypač kritikos verti šie Valdo Rakučio žodžiai: „Juk holokausto vykdytojų netrūko ir pačių žydų tarpe, ypač getų savivaldos struktūrose.“ Taip suformuluota mintis paliko daug erdvės dviprasmybėms, skaudino ir kėlė pasipiktinimą. Ypač tarp žmonių, kurie nėra susipažinę su to meto įvykių liudininkų tekstais ir prisiminimais.
Aptarus Valdo Rakučio straipsnio problemines vietas, turime pripažinti ir kritikos profesoriui Rakučiui trūkumus. Vienas šių trūkumų yra tai, kad daugelis Valdą Rakutį pasmerkusių asmenų savo kritiką grindė profesoriaus mintimis, kad koncentracijos stovyklose dalis žydų kilmės asmenų, ypač priklausiusių savivaldos struktūroms, taip pat skriaudė kitus žydus. Šioje vietoje iškyla, mano galva, itin reikšmingi akcentai.
Pirma, teiginys, kad dalis žydų koncentracijos stovyklose elgėsi blogai, nėra naujas dalykas. Priešingai, tai faktas, kurį savo knygoje Žmogus ieško prasmės pasauliui pristatė nuostabaus proto žydų kilmės mąstytojas, logoterapijos (metodas, kai žmogus gydomas suteikiant prasmingus tikslus) pradininkas Viktor Frankl. Šį didį žmogų naciai 1942 m. uždarė į koncentracijos stovyklą, kurioje jis nepalūžęs išgyveno trejus siaubingus metus.
Savo knygoje autorius nedviprasmiškai rašė, kad dalis koncentracijos stovyklos kalinių engė kitus kalinius. Taip kalbėjo žmogus, kurio indėlis į holokausto temą šviesmečiais pranoksta šiandienių Valdo Rakučio kritikų ir juo labiau šio teksto autoriaus indėlį ar intelektualinius gebėjimus. Norisi klausti, ar taip pat drąsiai kritikuotume, jeigu Valdo Rakučio vietoje būtų buvęs nacių persekiotas Viktor Frankl? Pasaulio žiniasklaidos priemonės ragino skaityti Viktor Frankl veikalą, pavyzdžiui, Los Angeles Times rašė: „Jeigu šiais metais perskaitysite tik vieną knygą, tai turėtų būti dr. Franklio knyga.“
Bet mes arba manėme, kad konstruktyvu taip aršiai kritikuoti Valdą Rakutį už dalykus, apie kuriuos kalbėjo ir nacių teroro aukos, arba paprasčiausiai neįsiklausėme į Los Angeles Times patarimą ir neskaitėme vieno iš reikšmingiausių veikalų, nagrinėjančių holokausto temą. Suprantu, kad gyvenimas per trumpas perskaityti visas knygas, bet niekada nesutiksiu, kad temos neišmanymas yra pretekstas jaustis pranašesniam.
Antra, faktas, kad net koncentracijos stovyklose kalėjęs Viktor Frankl aprašė aptartą reiškinį, negali leisti mums pamiršti, kad tokiomis siaubingomis sąlygomis, kokias patyrė kaliniai koncentracijos stovyklose, žmogus gali ir išprotėti, elgtis visiškai priešingai, nei elgtųsi normaliomis sąlygomis. Kraštutinės sąlygos pakeičia žmogų ir jo elgseną. Tą savo knygoje Revoliucijos psichologija puikiai atskleidė prancūzų istorikas, filosofas ir psichologas Gustave Le Bon aprašęs.
Vienas iš knygoje nagrinėjamų pavyzdžių yra Liudviko XVI laikais buvęs pilka asmenybe, tačiau per Didžiąją prancūzų revoliuciją iškilęs Revoliucinio tribunolo visuomeninis kaltintojas Fukjė – Tenvilis. Gustave Le Bon taip aprašo Fukjė – Tenvilio asmenybės pokyčius: „Šis teismo pareigūnas, kadaise dėl savo romumo turėjęs gerą vardą, o vėliau tapęs kraugerišku žmogumi, kurio prisiminimas sukelia tiek pasibjaurėjimo, man jau pasitarnavo kaip pavyzdys, kai kituose veikaluose norėjau parodyti, kaip tam tikrus charakterius perkeičia revoliucijos.“
Pilka Fukjė – Tenvilio asmenybė šiurpinančiai primena vieno iš pagrindinių holokausto organizatorių Adolf Eichmann aprašymą, kurį pateikė žydų kilmės mąstytoja Hannah Arendt savo monumentaliame veikale Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą. Šiai didžiai filosofei Adolf Eichmann asmenybė pasirodė kaip pilka ir tiesiog vykdanti įsakymus. Užuot bandęs pažvelgti į savo sąžinės balsą, klausti, kas yra gera, o kas bloga, Adolf Eichmann tiesiog vykdė įsakymus. Viena pamokų mums, norintiems, kad istorija nebesikartotų, yra ta, kad turime išmokti žvelgti į sąžinę ir būti pakankamai drąsūs, kad pasipriešintume blogiui.
Komunikacijos klaidos nėra holokausto neigimas
Profesorius Valdas Rakutis grubiai suklydo komunikuodamas, tačiau atsakas į jo klaidą ir kritikos vertus žodžius buvo neproporcingas. Teigti, kad Valdas Rakutis neigė holokaustą ar reikalauti atimti jo mokslinį laipsnį, yra neteisinga dėl šių priežasčių.
Pirma, jau pirmuosiuose savo straipsnio sakiniuose profesorius Valdas Rakutis ne tik tvirtina holokausto egzistavimo faktą, bet ir pabrėžia jo masiškumą Lietuvoje: „Sausio 27 dieną pasaulis mini Tarptautinę holokausto atminimo dieną. Šis paminėjimas ypač svarbus Lietuvai, kurioje holokausto mastai buvo, procentaliai skaičiuojant, vieni iš pačių didžiausių visoje Europoje. Yra skaičiuojama, kad per kelis 1941–1944 metų metus išžudyti apie 96 proc. Lietuvos žydų (maždaug 190 tūkst. žmonių).“ Antra, tekstas, kuriame raginama tyrinėti reiškinio priežastis, jau savo esme negali būti šio reiškinio neigimas. Trečia, tokia laikysena būtų visiškai nebūdinga paties Valdo Rakučio asmenybei.
Manau, kad tie Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos auklėtiniai ir mokslininkai, kurie susidūrė su profesoriaus Valdo Rakučio darbais ir žino jo pasaulėžiūrą, paliudytų, kad jis niekuomet nebuvo holokausto neigėjas. Taigi imtis jo pažiūroms svetimos ir politiškai nelogiškos pozicijos jam būtų, švelniai tariant, nenaudinga. Priežastys, liudijančios, kad kaltinimai holokausto neigimu yra nepagrįsti, perša mintį, kad radikalūs abiejų pusių pasisakymai gali tapti puikiu įrankiu Rusijai bandyti prikelti Lietuvoje seniai numirusį ir visiškai supuvusį antisemitizmo lavoną. Jeigu Rusijai pavyktų įskiepyti antisemitizmą kai kuriems radikalams, tai būdų padaryta milžiniška žala visų tautybių Lietuvos piliečiams.
Vietoje išvadų
Rusijos propagandos mašina sieks toliau skaldyti lietuvius ir žydus, ypač daug dėmesio bus skirta pastangoms supriešinti broliškas žydų ir lietuvių tautas, mūsų valstybę su tokiais Lietuvos partneriais kaip Izraelis, JAV ar Vokietija. Šios kovos taikiklyje neišvengiamai bus ir tas asmuo, kuris užims jau atsistatydinusio Valdo Rakučio vietą Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko poste. Priešas naudosis tiek mūsų pačių klaidomis, tiek ir kurs melagienas, kuriomis sieks mus priešinti ir skaldyti. Jeigu diskutuosime neišugdę savo širdyse gėrio ir švelnumo, nelinkėdami gera kitam, nebūsime istoriškai objektyvūs ir budrūs, pralaimėsime ne tik informacinio karo mūšius, bet ir visą karą. Diskusijose atminties politikos tema būkime švelnūs kaip balandžiai ir budrūs lyg lapinai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.