Audris Narbutas. Lietuvai reikia demokratiškos, suverenios ir integralios Baltarusijos

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį, 1919 m., profesorius Stasys Šalkauskis, siekdamas tarp Europos elito atstovų paskleisti Lietuvos valstybingumo idėją, prancūzų kalba parašė monografiją „Tarp dviejų pasaulių: Lietuvos nacionalinės civilizacijos klausimo sintezė“. Šiame tekste iškelta Lietuvos kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų idėja tapo mūsų užsienio politikos DNR dalimi ir kol kas niekas kitas jai nepasiūlė jokios geresnės alternatyvos. Todėl nenuostabu, kad dabartinių įvykių Baltarusijoje kontekste daugelio Europos šalių akys krypsta į Lietuvą, suteikusią prieglobstį opozicijos kandidatei Svetlanai Cichanouskajai.

Akivaizdu, kad Lietuvos ir visos Europos Sąjungos geopolitinis interesas, kad Baltarusija taptų demokratiška ir nepriklausoma valstybe, tačiau kalbant šia tema pernelyg menkas dėmesys skiriamas Baltarusijos teritorinio integralumo klausimas. Tai didžioji mūsų klaida, nes kaimyninės šalies teritorijos integralumo apsaugojimas gerokai palengvintų kovą už demokratiją Baltarusijoje.

Aleksandras Lukašenka – mūsų visų problema

Aleksandro Lukašenkos rėžimas Lietuvai atnešė nemažai problemų. Nesaugi Astravo atominė elektrinė greta Vilniaus miesto, neretai pasikartojantis šantažas, kad ištarus griežtesnį žodį žmogaus teisių ar demokratijos klausimu šalies kroviniai bus nukreipti į kitus uostus, pavyzdžiui, Rygą. Tokias užuominas girdėjome 2018 m., galime išgirsti vėl.

Galiausiai Aleksandras Lukašenka yra nuo Rusijos priklausomas, ypatingai šiuo metu, diktatorius, kuris savo veikla nuosekliai prisideda prie Lietuvos atžvilgiu gana priešiškai nusiteikusio Kremliaus režimo, ką ne kartą paliudijo VSD ataskaitos. Akivaizdu, kad toks politinis režimas yra ne tik baltarusių tautos, kuri šiandien siekia kovoti už savo laisvę ir suverenią valstybę, bet ir mūsų visų problema.

Didysis klausimas

Vis dėlto esminis klausimas – kaip pasiekti, jog po galimo Aleksandro Lukašenkos režimo žlugimo nepasikartotų Ukrainos ir Sakartvelo istorijos ar netgi blogesnis scenarijus? Ukrainos ir Sakartvelo atveju bent jau turėjome visuomenės aiškų nusistatymą prieš Rusiją, taip pat Michailo Saakašvilio Gruzijoje ar Vitalijaus Klyčko ir Arsenijaus Jaceniuko Ukrainoje apsisprendimą atsigręžti į Europos Sąjungą bei Vakarus.

Tuo tarpu Baltarusijoje regime kitą situaciją: pačios Svetlanos Cichanouskajos vyras Sergejus Cichanouskis yra pagarsėjęs tokiais pasisakymais kaip Krymo aneksijos rėmimu. Akivaizdu, kad Rusijos geopolitinis interesas tiek geografiniu, tiek ideologiniu požiūriu išsaugoti įtaką Baltarusijoje. Vladimiras Putinas yra patyręs žaidėjas, kuris tiek 2008 m. per Rusijos – Sakartvelo karą, tiek 2014 m. kovodamas su Ukraina sugebėjo sukurti įšaldyto konflikto zonas ir netgi aneksuoti Krymą. Iš esmės abu kartus Rusijai pavyko sukurti įšaldytus konfliktus bei pakenkti šalių integracijai į Vakarų struktūras. Todėl kyla abejonė, ar tikrai Kremlius negrįš prie įvaldytų įrankių tuomet, kai tai bus galima padaryti gerokai lengviau, nei kovojant su Ukraina.

Šiandien Vladimirui Putinui inscenizuoti baltarusių troškimą prisijungti prie Rusijos būtų paprasčiau, nei 2014 m. aneksuojant Krymą. Todėl tenka pripažinti liūdną faktą: šiandien Lietuva niekaip negali atmesti žaliųjų žmogeliukų ar kitokių mechanizmų, kuriais Rusija gali pasikėsinti į Baltarusijos teritorinį integralumą scenarijaus. Būtent šis scenarijus turi būti ir, tikiu, yra mūsų strategų dėmesio centre.

Planas, kurio reikia Vakarams

Nors Robert Kagan savo fundamentalioje knygoje Apie rojų ir galią: Amerika ir Europa naujojo pasaulio tvarkoje pastebėjo, kad dabartiniai Europos geopolitinei kultūrai būdingesnės vilionės nei klasikinė galios politika, tačiau konkrečiose situacijose Europa turi atsižvelgti į Rusijos naudojamą galios politiką. Taigi siekdama skleisti demokratiją Europa kaip ir Lietuva turi rasti atsakymą į milijono eurų vertą klausimą: kaip neleisti Rusijai aneksuoti dalies ar netgi visos Baltarusijos teritorijos.

Šis Europos ir viso Vakarų pasaulio interesas skatina Lietuvą pasiūlyti sprendimus, padėsiančius pasiekti šį tikslą. Kuo konkretesni ir realesni bus siūlomi sprendimai, tuo labiau tikėtina, kad mums seksis suburti tarptautinę paramą, tuo greitesnė ir efektyvesnė pagalba bus suteikta baltarusių tautai. Šiandien Vakarų pasaulis nuoširdžiai pyksta ant Aleksandro Lukašenkos, tačiau vargu ar turi sprendimus, kaip be ginkluoto įsikišimo išspręsti iškilusią problemą.

Konflikto su Rusija šešėlis COVID-19 kontekste

Eilę metų trunkantis Aleksandros Lukašenkos režimo valdymas suformavo aiškų ir pakankamai stiprų galios centrą diktatoriaus asmenyje. Ši sistema buvo remiama resursus skirstant lojaliesiems, todėl natūralu, kad centro smukimas atvertų galios vakuumą bei paliestų daugybę Baltarusijos elito atstovų. Dalis jų gali dar labiau atsigręžti į Rusiją. Pastaroji yra suinteresuota, kad Aleksandro Lukašenkos vietoje neiškiltų Vakarams palankesnis lyderis.

Kremlius sieks išsaugoti savo įtaką mažų mažiausiai tokiame pat lygmenyje ar netgi ją išauginti. Taigi turime dar vieną priežastį, dėl kurios žaliųjų žmogeliukų scenarijus yra visiškai realus. Susiklosčius tokiai situacijai, didžiulę ekonominę žalą dėl COVID-19 patyrusiems Vakarams tektų svarstyti apie galimas ekonomines sankcijas Rusijai. Nors ekonominės sankcijos kol kas yra stipriausias ginklas Vakarų šalių arsenale, tačiau nedera pamiršti, kad pasaulinė koronaviruso pandemija jau sukėlė ekonominę krizę. Ir dar kokią krizę...

Dar birželio mėnesį Pasaulio bankas teigė, kad ji bus didžiausia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tokiomis sąlygomis Vakarų šalių motyvacija taikyti ekonomines sankcijas Rusijai, kuri, be kita ko, rugpjūčio 11 d. paskelbė apie vakcinos nuo COVID-19 atradimą, gali būti maža ir ribota. Nors ši vakcina sulaukė nemažai kritikos, tačiau jeigu paaiškėtų, kad ji vis dėlto veikia ir yra saugi, tai taptų pagrindu glaudesniam tarptautinės bendruomenės ir Rusijos bendradarbiavimui. Vladimiras Putinas galėtų apsigaubti kovotojo su COVID-19 skraiste, kuri veiktų mažiausiai dviem kryptimis: pirma, dėl milžiniškos vakcinos paklausos sumažintų galimų ekonominių sankcijų įtaką, antra, tokių priemonių kritikams, o jų visuomet atsiranda, duotų svarų argumentą kovoje prieš sankcijas. Viską ilgainiui užgludintų laikas. Todėl radus receptą, kaip pasiekti demokratiją Baltarusijoje, išsaugant jos teritorinį integralumą, Vakarams nereiktų galvoti apie ekonomines sankcijas ir iš to kylančius nemalonumus.

Išvada

Deja, šiandien susidaro įspūdis, kad Lietuva ir Vakarų pasaulis yra įsprausti į kampą. Mūsų geopolitinis interesas yra Lietuvą šantažuojančio ir savo gyventojus engiančio režimo kaita, tačiau ją būtina pasiekti išsaugant teritorinį Baltarusijos integralumą. Tam reikia labai gero Rusijos sustabdymo plano, kurio parengimas ir turėtų tapti raktu į demokratinių jėgų pergalę ir iškilimą Baltarusijoje. Kitu atveju tikėtina, kad atsiradusį galios vakuumą užpildys Rusija, galimai net Baltarusijos aneksijos keliu.