Audris Narbutas. Skvernelis – superelito kandidatas į prezidento postą

Nors Ramūnas Karbauskis ir mėgino demonstruoti, kad jų remiamas kandidatas būsiąs žmonių, kuriems priklijavo „apačių“ etiketę, kandidatu, tačiau nuo pat pradžių buvo aiškiai matyti, kad išties regime elito kandidatą, kuris tik gali pretenduoti į šių žmonių balsus, bet ne tiesioginę priklausomybę jiems.

Nors, mano įsitikinimu, jau pats visuomenės skirstymas į viršūnes ir apačias yra pavojingas, nes programuoja susipriešinimą ir konfliktą, o galiausiai ir negerbia prigimtinio žmogaus orumo, tačiau ne ką mažesnį nusivylimą kelia ir mėginimai apsimetinėti tuo, kas nesi. Šiame straipsnyje apžvelgsiu premjero laikyseną ir pozicijas prezidento rinkimuose.

Visi realūs pretendentai priklauso elitui

Analizuojant prezidento rinkimus ar bent jau polemizuojant viešojoje erdvėje, būtų sąžiningiausia pripažinti, kad visi juose dalyvaujantys realūs pretendentai į prezidento postą yra elito dalis.

Politikoje realumas reiškia ne tik fizinį asmens egzistavimą, bet ir aiškią valią dalyvauti rinkimuose bei bent minimalius šansus juos laimėti. Kitaip tariant, toks asmuo turėtų grįsti savo apsisprendimą ne tik asmeninėmis ambicijomis, bet ir svariu palaikymu visuomenėje. Taigi menkai žinomas, bet gana spalvingas Kazimiero Juraičio, žadančio uždaryti portalus DELFI ir 15min.lt, Alfonso Butės, pareiškusio, kad Lietuvos Respublikos užsienio pasiuntinybės šaliai nedavė jokios naudos ar Vito Gudiškio, nusprendusio, kad pirmasis jo užsienio vizitas turi būti į Maskvą, bei naujausios šios grupės narės Raimondos Daunienės realiais kandidatais laikyti nederėtų.

Žinoma, galima mėginti kritikuoti šią poziciją, bet dažniausiai apie perspektyvą reikia spręsti iš retrospektyvos, o ji minėtiems kandidatams nieko gero nežada. Geriausias to įrodymas faktas, kad 2004 m. 20 000 parašų nesurinko net ir daug geriau visuomenėje žinomas bei stiprius finansinius raumenis turėjęs dienraščio „Respublika“ savininkas Vitas Tomkus. Jei tai nepavyko V. Tomkui, dar mažiau tikėtina, kad minėtiems rinkimų dalyviams pavyks surinkti 20 000 parašų, kuriuos pripažintų VRK.

Taigi, atėjus gegužės mėnesiui, Lietuvos Respublikos piliečiai greičiausiai rinksis iš eurokomisaro, premjero, ekonomisto, vieno ar dviejų parlamentarų (priklauso, ar Naglis Puteikis pajėgs surinkti parašus), vieno ar dviejų europarlamentarų (Valentinui Mazuroniui taip pat bus nelengva) bei buvusio premjero patarėjo.

Plika akimi matyti, kad visos šios specialybės ir pozicijos yra elitinės. Mažne mitu tapęs „paprastas žmogus“ dažniausiai neužima išvardytų pareigų, tad LVŽS taktika labiau primena manipuliacijas nei realybę.

Visos galios vieno politinio pono rankose

S. Skvernelį superelito kandidatu pirmiausia paverčia politinės jėgos, stovinčios už jo. Šiuo atveju turime kandidatą, kurį remia LVŽS, Seime net ir po Puteikio bei Puidoko pasitraukimo turinti 51 parlamentarą, Seimo pirmininko bei du jo pavaduotojų postus. Dar du pavaduotojų postai priklauso „socialdarbiečiams“, iškėlusiems S. Skvernelį kandidatu į prezidento postą. Iš viso ši frakcija turi 11 parlamentarų.

Sunku atmesti galimybę, kad būtent parama prezidento rinkimuose lėmė premjero sprendimą teikti Irmos Gudžiūnaitės kandidatūrą į aplinkos ministrės poziciją. Galiausiai šį gražų būrelį galima papildyti ir „tvarkiečiais“, kurių lyderis Remigijus Žemaitaitis dar 2018 m. vasarą pranešė, kad jie neturi pajėgaus kandidato. Šios politinės jėgos laikysena prezidento rinkimuose svyruos nuo itin pasyvios iki aktyvios paramos premjerui, bet jokiais būdais nestos skersai kelio. Tai lems jų dabartinis interesas išlikti valdžioje su „valstiečiais“. Kuo aukštesni bus pastarųjų reitingai, tuo didesnis išliks šis interesas.

Turėdamas tokią didžiulę administracinę bei finansinę paramą prezidento rinkimuose, kuri jau dabar papildoma ir vadinamąja pork barrel politika, kurios principas – pasitelkiant valstybės finansinius raumenis paversti juos balsais sau, pavyzdžiui, Rusnės estakados istorija didina tikimybę, kad premjeras bus vienas iš pagrindinių kandidatų rinkimuose. Visos šios galios paverčia jį superelito kandidatu. Elito, kuris savo rankose yra sutelkęs tiek pagrindinius šalies politinius postus, tiek ir finansinius raumenis. Šio elito galva yra Ramūnas Karbauskis, be kurio finansinių raumenų LVŽS būtų nepajėgi rodyti tokius rezultatus, kuriuos šiandien regime.

Valdžia gadina žmogų

Net ir galiausiai pripažinus plika akimi matomą faktą, kad premjeras, visų pirma, yra itin pajėgaus elito kandidatas, galima kelti klausimą: o kas čia bloga, jei visos svarbiausios šalies politinės institucijos susitelks vienos politinės grupės rankose? Dar nuo Aristotelio laikų visos politinės santvarkos buvo grupuojamos pagal du kriterijus: 1) kiek yra valdančiųjų; 2) kieno naudai yra valdoma.

Būtent konfliktas tarp bendrojo gėrio ir asmeninės naudos lemdavo skirtumą tarp karaliaus bei tirono, aristokratijos bei oligarchijos. S. Skverneliui tapus kandidatu į prezidento postą, padaugėjo ženklų, kad bent jau tam tikrais atvejais premjeras yra linkęs rinktis asmeninę naudą, o ne nacionalinius interesus. Geriausiai tai liudija prezidentei mestas akibrokštas, kad kitų kandidatų į aplinkos ministro postą jis nesiūlysiąs.

Šiuo atveju skaudi ne tik mintis, kad po, eksministro Kęstučio Navicko žodžiais tariant, politinio susidorojimo su buvusiu aplinkos ministru valdantieji nerado kandidatės, pasižyminčios reikiamomis kompetencijomis, bet ir tai, kad valdantieji žvelgia į prezidentę kaip į maisto produktą, kurio galiojimo laikas netrukus pasibaigs.

Šitaip ignoruojamos ne tik jos konstitucinės galios spręsti, ar kandidatė tinkama užimti tokias aukštas pareigas, bet ignoruojama ir tauta, kuri jai suteikė šias teises. Ne politinės ambicijos, o įstatymai turėtų lemti mandato galiojimą. Puikybe kvepia ir premjero idėja sujungti ministerijas ir šitaip išvengti kandidato teikimo procedūros. Ji liudija, kad itin sudėtingas, o galiausiai ir ministerijose dirbančių žmonių likimus sprendžiantis ministerijų sujungimo klausimas kyla ne remiantis racionaliais apskaičiavimais, o iš pagiežos.

Kol kas premjero ambicijos tik auga: nuo mokytojų įžeidimų pereita prie žinomo žurnalisto Andriaus Tapino, o dabar nebesiskaitoma ir su prezidente Dalia Grybauskaite. Tokia premjero politinė kultūra dar labiau sustiprina grėsmę, kad pernelyg didelė galios koncentracija anksčiau ar vėliau ims daryti žalą mūsų šalies demokratijos kokybei. Tad lieka prisiminti britų istoriko, rašytojo bei politiko lordo Actono žodžius: „Dažniausiai valdžia gadina žmogų, o absoliuti valdžia sugadina absoliučiai.“

Nemanau, kad S. Skvernelis ar R. Karbauskis visada buvo tokie, bet šiandien vargu ar galėtume laikyti juos politinės kultūros etalonu, kokiu laikome prezidentą Valdą Adamkų. Sunku įsivaizduoti, kad prezidentas būtų taip brutaliai kalbėjęs apie Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kaip sau leidžia R. Karbauskis, bei laikęs Seimo pirmininko pastangas spręsti premjero sukeltą politinę krizę tik bandymu ieškoti pozicijos, kur būtų reikšmingas ir svarbus (suprask – kitur nei reikšmingas, nei svarbus).

Vietoje realių pokyčių – rinkimų technologijos

Žinoma, norėtųsi palikti bent minimalią tikimybę, kad padėtis dar keisis, arogancijos sumažės, o „valstiečiai“ išties atstovaus žmonėms, kuriems priklijavo „apačių“ etiketę. Deja, reikia žiūrėti į faktus, o jie labai iškalbingi. Lietuva atrodo visiškai prastai, kai pažvelgiame į turtinę nelygybę rodantį Gini koeficientą (100 reiškia absoliučią pajamų nelygybę, o 0 absoliučią lygybę). Europoje mūsų padėtis viena iš blogiausių.

„Eurostato“ duomenimis, 2017 m. už mus (Gini 37,6) blogiau atrodė tik Bulgarija, kurioje šis rodiklis 40,2. Palyginimui – Estijoje Gini yra 31,6, o mums pavyzdžiu laikomoje Švedijoje viso labo 25,3. Maža to, nors valdančioji LVŽS ir žadėjo gerinti situaciją bei vykdyti socialiai jautresnę politiką, realybėje situacija tik pablogėjo, nes 2016 m. šis koeficientas buvo 37,0.

Taigi valdant LVŽS stiprėja ne vadinamos „apačios“, o elitas. Tai dar viena priežastis laikyti S. Skvernelį elito kandidatu. Vietoje reikalingų darbų matome rinkimų technologiją, kurios tikslas yra sudėti į vieną krepšelį apklausose pirmaujantį Gitaną Nausėdą ir dėl antrosios vietos su S. Skverneliu besirungiančią Ingridą Šimonytę. Juk tokiu būdu šie kandidatai būtų uždaryti ir rungtųsi dėl dešiniųjų balsų, kurių ir taip Lietuvoje yra mažiau.

Šis tikslas yra toks svarbus, kad jam pasirinkti netgi ne patys garbingiausi metodai. Visuomenei bandoma parodyti, kad G. Nausėda esąs šešėlinis TS-LKD kandidatas. Tiek G. Nausėda, tiek ir I. Šimonytė nėra marionetės, kurias būtų galima lengvai valdyti. Dar daugiau, tikslingiausia yra stebėti finansinių srautų judėjimą, o jis labai aiškiai liudija, kad konservatoriai remia I. Šimonytę. Tuo tarpu G. Nausėda jiems yra aktualus tiek, kiek yra telkianti figūra. Būtent telkimo, o ne skaldymo linijos laikosi reitingų favoritas, bet politines nuostatas, kurių iš esmės ir reikalauja iš prezidento Lietuvos politinės sistemos sąranga, laikyti slaptu darbu konservatoriams yra manipuliatyvu.

Vietoje išvadų

Turbūt būtų naivu tikėtis rinkimų, kuriuose nebūtų rinkiminių technologijų, bet visgi norėtųsi, kad jos būtų nors šiek tiek sąžiningesnės. Kai rinkimai tampa įvaizdžiu, o ne asmenybių kova, nebeaišku, ką mes išties renkame į valdžią, kas mus reprezentuoja, kur pasibaigia įvaizdis ir prasideda tiesa. Dabar darosi madinga kalbėti apie post truth society, bet vargu ar šio fenomeno galime išvengti, kai politikoje regime vis daugiau įvaizdžių, o ne asmenybių kovos.

Paties S. Skvernelio siekis tapti vieninteliu matomu kairiųjų atstovu, nors rinkimuose dalyvauja ir LSDP remiamas Vytenis Povilas Andriukaitis, o pagal daugelį kriterijų premjeras bei LVŽS laikytini superelitu, kaip tik ir liudija šio fenomeno gyvybingumą Lietuvoje.