Žinoma, tai tapo puikia proga tikinčiųjų nekenčiantiems žmonėms sekti paskui savo lyderius. Kaip ir būdinga masių psichologijai, šiame sekime buvo visko: pradedant memais, kuriuose vaizduojami iš kryžiaus padaryti vibratoriai, baigiant pasakomis apie paskutinius centus Bažnyčiai atiduodančias močiutes.
Net Trumpas mėgino sudrausminti į Kapitolijų įsiveržusią savo radikalių sekėjų minią, tuo tarpu mūsų visuomenės šviesuliai nepasivargino suvaldyti ne tokios pavojingos, bet visgi ne mažiau aistringos socialinių tinklų minios. Suprasdamas, kad ši minia gali keršyti, visgi jaučiu pareigą nebūti konformistu ir kalbėti apie pagarbą religijos laisvei ir tikėjimui.
Tiesa yra svarbu
Skirmanto Malinausko laida Tiesa yra svarbu savo pavadinimu išreiškia pretenziją į tiesą, o sekėjų gausa verčia norėti atsakomybės už savo žodžius. Dažniausiai ji pagrįsta itin atsakingu faktų surinkimu. Iš pažiūros tuo rėmėsi ir Skirmanto Malinausko kritika Viktorui Uspaskichui, siūliusiam nuo Covid-19 „apsaugantį“ vandenį. Deja, vaizduodamas jį kaip kunigą ir kartu pasityčiodamas iš kunigijos, pasielgė netinkamai. Tokiu būdu kunigija buvo prilyginta nuo Lietuvos teisėsaugos Maskvoje besislapsčiusiam juodosios buhalterijos vadovui.
Deja, tikslas nepateisino priemonių, nes, viena vertus, nepasiekė Viktoru Uspaskichu tikinčių žmonių, o iš kitos pusės, pažemino šioje istorijoje niekuo dėtus kunigus. Dar liūdniau, kad, išviešinant privačią vieno mandagiai į socialinių tinklų žvaigždę besikreipusio kunigo žinutę, buvo siekiama dar labiau parodyti savo galią. Praleista proga prisipažinti, kad esi žmogus ir gali suklysti, parodyti, kad tiesa išties yra svarbi. Atidesnis žiūrovas nesunkiai galėjo pastebėti, kad Skirmanto Malinausko argumentai nė iš tolo nepriminė to argumentuotai kritikuojančio ir drąsaus žmogaus, kuris pelnė ir šio teksto autoriaus simpatijas.
Įprastai įžvalgumu ir kritiniu mąstymu pasižymintis Skirmantas Malinauskas pradėjo dalintis nuvalkiotomis istorijomis apie kai kurių kunigų įvykdytus nusikaltimus. Su liūdesiu priimu faktą, kad kai kurie savo aistroms pasidavę kunigai tapo nusikaltėliais. Su džiaugsmu priimu faktą, kad jų nusikaltimai (dažnai bendradarbiaujant Bažnyčiai) išaiškėjo ir teisingumas buvo įvykdytas. Su nuostaba priimu faktą, kad Skirmantas Malinauskas nesugebėjo pripažinti, kad tais atvejais, kai nusikaltimą padaro kunigas, jį ir reikia kritikuoti. Tai yra normalu. Bet, dangstantis pavienių kunigų nusikaltimais, rodyti nepagarbą sutanai, vienijančiai visą kunigiją, ir žeminti padorius kunigus nėra normalu.
Pagarba kunigo sutanai yra toks pats dalykas, kaip pagarba kario uniformai. Niekam nėra paslaptis, kad karo metu egzistuoja toks blogis kaip karo nusikaltimai. Štai 2016 m. Journal of Interdisciplinary History publikavo Thomas J. Kehoe ir E. James Kehoe straipsnį apie JAV karių 1945 m. gegužės – 1946 m. birželio mėnesiais Europoje įvykdytus nusikaltimus, pavyzdžiui, moterų išprievartavimus. Turbūt sutiksime, kad išprievartavimas yra blogis, bet dėl dalies kario vardo nevertų nusikaltėlių niekinti visą JAV kariuomenę ir kario uniformą, pamiršti nuopelnus Antrojo pasaulinio karo metu būtų nedora.
Nežinau, ar Skirmantas Malinauskas buvo karys ir žino, ką jaučia karys ar karininkas, žvelgiantis į uniformą, tad pateiksiu ir kitą pavyzdį. Esu tikras, kad Lietuva puiki ir perspektyvi valstybė. Tikėtina, kad tuo tiki ir buvęs ministro pirmininko patarėjas Skirmantas Malinauskas. Turbūt mudu abu sutiksime, kad, nepaisant šalies gerumo, joje yra ir trūkumų. Paties Skirmanto Malinausko laida iš esmės ir grindžiama tų trūkumų kritikavimu. Taigi norisi klausti: ar mes, pripažindami Lietuvos trūkumus, būtume tiesos ir gėrio pusėje, jeigu dėl šių trūkumų tyčiotumėmės iš trispalvės?
Džiaugiuosi pakeistu sprendimu
Lietuvos vyskupų konferencijos sprendimas atnaujinti mišias mane nustebino, o pasikeitęs požiūris nudžiugino. Nors, atidžiau pažvelgęs, galėjau rasti ne vieną argumentą už mišių atvėrimą tikintiesiems, pavyzdžiui, transliacijų metu vykstančias ateistų patyčias iš tikinčiųjų ar pastebėjimus, kad per karantiną ženkliai pasikeitė mišias lankančių žmonių demografinė charakteristika ir priešingai, nei teigia bažnyčiose nesilankantys žmonės, mišiose dalyvauja vidutinio ar kartais net ir jaunesnio amžiaus žmonės. Tikslius skaičius galėtų pateikti sociologai, jeigu imtųsi tokio tyrimo.
Kad ir kaip ten būtų, solidarumas yra vienas iš esminių Bažnyčios socialinio mokymo principų, o esama padėtis išties sudėtinga, todėl manau, kad sveikinu Lietuvos vyskupų konferencijos nuolankumą ir apsisprendimą atidėti gyvas mišias.
Už sprendimą prastesnė kritika
Nors sprendimas atrodė nekaip, bet dar prasčiau tokių žmonių kaip Aistis Mickevičius, Saugirdas Vaitulionis ar Mantas Stonkus reakcija. Žinomi žmonės tiesiog strimgalviais leidosi į rungtynes, kuriose demonstravo savo nekompetentingumą minimu klausimu. Stebėtis nereikia, nes Lietuvoje jau kuris laikas gali būti visiškai nekompetentingas, bet kviečiamas kalbėti tikėjimo klausimais. Nors pastarieji žmonės dėl žinių stokos tikriausiai nesileistų į kvantinės fizikos kritikos lauką, bet, neturint nė minimalaus teologinio raštingumo, kritikuoti Bažnyčią jiems atrodė oru. Būtent todėl mūsų garsenybių šabloninės frazės atrodo taip komiškai.
Štai Saugirdas Vaitulionis, sekdamas Skirmanto Malinausko keliais, apkaltino Bažnyčią, kad kunigai iš aukų perkasi prabangius automobilius. Tokie šabloniniai kaltinimai Bažnyčiai yra populiarūs, įtaigūs, atliepia nusistovėjusias mąstymo klišes ir, kaip pasakytų knygos Propagandos kerai autorius Joonas Porsti, puikiai tinka manipuliuojant žmonėmis. Tuo tarpu kiekvieno kritiškai mąstančio žmogaus pareiga pagalvoti, ar nėra taip, kad automobilį asmuo gali nusipirkti, pavyzdžiui, pardavęs iš tėvų paveldėtą butą Vilniaus centre ar pasiėmęs kreditą. Taip, kaip daro kai kurie žmonės Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ar tai verta pasmerkimo?
Visgi prastos kritikos varžybose Saugirdą Vaitulionį nesunkiai aplenkė Mantas Stonkus. Dėmesio nestokojantis vyras parodė, kad stokoja informacijos apie tai, kas realiai vyksta šalies bažnyčiose, ir savo vaizdo klipą skyrė švęstam vandeniui ir juo besinaudojantiems tikintiesiems. Tik viena bėda... Švęsto vandens Lietuvos bažnyčiose nėra nuo pat pirmosios Covid-19 bangos. Kartais vasaros metu, žvelgiant į švęstą vandenį šalies bažnyčios pakeitusį dezinfekcinį skystį, kildavo šypsena.
Visgi šiose varžybose, nevykusiai sulyginęs teatrą, muziejų ir bažnyčią, triumfavo aktorius Aistis Mickevičius. Nežinau, ar pavydas, ar nežinojimas jį nuvedė į lankas, bet tikrai žmogus pasistengė. Nesu prieš bažnyčių lyginimą su muziejais. Išties sakralaus meno klausimu jos nė kiek nenusileidžia muziejams. Visgi lyginti reikėtų logiškai ir protingai. Todėl tiems, kurie bando sulyginti teatrą su Bažnyčia, mažų mažiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į faktą, kad Bažnyčia ir Lietuvos Respublika yra atskiros. Pasaulietinė valdžia (priešingai nei teatrams) neturi teisės nurodinėti Bažnyčiai, kokius įsakymus priimti. Negana to, Bažnyčia yra ir tarptautinių santykių subjektas. Vargu, ar ponas Aistis Mickevičius parodytų tokį teatrą ar muziejų, turintį tarptautinio subjekto statusą. Tiek pat logikos būtų, jeigu Lietuva imtų įvedinėti įstatymus Prancūzijai.
Keletas argumentų prieš Bažnyčios mokesčius
Visus mūsų žvaigždžių pasisakymus dažniausiai lydėjo ateistų liaudies folkloro atliekami kūriniai apie mokesčius Bažnyčiai. Taigi tenka pasidalinti ir keletu argumentų prieš Bažnyčios mokesčius. Pirma, kaip jau minėjau, Bažnyčia yra tarptautinės teisės subjektas. Iš Vokietijos Lietuva nereikalauja mokėti mokesčių, tai tas pats galioja ir čia. Antra, aukos nėra ūkinė veikla. Trečia, mokesčiai yra renkami tokiems dalykams kaip viešųjų gėrybių teikimas, pavyzdžiui, švietimas ir t.t. Bažnyčia ir šiandien laisva valia teikia tokias gėrybes. Paprasčiausi pavyzdžiai yra vienos iš geriausių šalyje Vilniaus ir Kauno Jėzuitų gimnazijos ar Carito veikla. Ketvirta, Lietuva negrąžino Bažnyčiai didelės dalies sovietų nusavinto turto. Grąžino nelikvidų turtą – pastatus, bet Lietuva pasiliko likvidų turtą – žemes. Iš pastarųjų gauti pinigai būtų galėję puikiai prisidėti prie pastatų ir kultūrinio paveldo išsaugojimo. Taigi, pavyzdžiui, Sodros mokesčių nebuvimas yra paprasčiausia restitucijos forma.
Nematau priežasties, kodėl Bažnyčiai neturi būti grąžintas jos teisėtas turtas taip, kaip jis grąžinamas privatiems asmenims. Mūsų šalies įstatymai gerbia privačią nuosavybę. Tad būtų įdomu matyti, ką atsakytų tėvų žemę atgavęs žmogus tokiems kritikams. Spėju, kad dalis kritikų ir patys yra pasinaudoję restitucija. Visgi tai menkai žinomi faktai, dėl kurių nežinojimo kaltinti žmonių negalima. Bet temos neišmanymą laikyti pranašumu irgi nederėtų, o būtent pranašesni už tikinčiuosius ir jaučiasi kritikai.
Vietoje išvadų
Kristus prašė Dievo Tėvo atleisti žmonėms, kurie jį prikalė prie Kryžiaus, nes jie nežinojo, ką daro. Per daugiau nei 2000 metų niekas nepasikeitė. Pastarosiomis dienomis suvešėję Bažnyčios kritikai pasirodė nežinantys nei teologijos, nei realybės, kuo gyvena tikintieji. Didelei daliai noro pademonstruoti kritinį mąstymą irgi pritrūko (maloni išimtis Ričardas Savukynas), bet Bažnyčia ir vėl jiems atleis. Nebus priekaištų, kad, kai žiniasklaida ir šalies pareigūnai pelnytai sveikino medikus ar su COVID-19 kovojančius savanorius, dažnas pamiršome kunigus, rizikuojančius savo gyvybe, kad suteiktų paskutinį patepimą sunkiausiems COVID-19 ligoniams. Bus tik laikina ramybė ir amžina tuštybė iki kito prieš Bažnyčią nukreipto puolimo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.