Audrius Skaistys. Ar Lietuva kreipsis į UNESCO dėl Astravo AE?

Seimas 2020 metus paskelbė UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais, Vyriausybė patvirtino atitinkamą minėjimo programą. Atnaujinta Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sudėtis. Vyriausybė pavedė Vyriausybės kanceliarijai įgyvendinti valstybės, kaip biudžetinės įstaigos Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato savininkės, teises ir pareigas. Atsakingos institucijos šiemet suskubo pasidalinti įtakos sferomis, tačiau ar tuo ir bus apsiribota, ar jos imsis ir realių darbų Pasaulio kultūros paveldo sąraše esančių objektų išsaugojimui?

Žinotina, kad į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus įtraukti net trys tik Lietuvos teritorijoje esantys objektai (Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė (rezervatas) ir Vilniaus istorinis centras (senamiestis), o ketvirtasis – Struvės geodezinis lankas – yra tarpvalstybinis objektas, išsidėstęs net šešiose valstybėse.

Aktualiausias klausimas, ar Baltarusijoje pastačius Astravo atominę elektrinę (AE) santykinai netoli esantys net du į UNESCO pasaulio paveldą įtraukti objektai – Vilniaus senamiestis ir Kernavės archeologinis draustinis – bus išsaugoti ateities kartoms, jei, neduok Dieve, įvyks avarija Astravo AE?

Panagrinėsime tik du aspektus – atstumas: nuo Astravo AE iki Vilniaus yra tik 50 km, o atstumas nuo Astravo AE iki Kernavės – apie 85 km. Kitas aspektas – Neries upė, kurios dešiniojo intako vandeniu bus aušinamas Astravo AE reaktorius(-iai). Visiems žinomas tas faktas, kad Neris yra pagrindinė pro Vilniaus senamiestį, kaip, beje, ir pro Kernavės archeologinę vietovę, tekanti upė. Todėl įvykus avarijai (radioaktyvių medžiagų nutekėjimui) tarša galimai šiuos objektus pasieks ne tik oru, bet ir vandeniu. Toks scenarijus gali priminti Pripetės miesto atvejį, kai sprogus Černobylio AE buvo skubiai evakuojami visi miesto ir aplinkinių rajonų gyventojai net 100 km spinduliu.

1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO priėmė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją (toliau vadinama – Konvencija). Šiuo metu yra virš 180 valstybių, ratifikavusių Konvenciją, tarp jų Baltarusija ir Rusija. Lietuvos Respublika 1992 m. birželio 30 d. prisijungė prie šios Konvencijos. Konvencijoje numatytas kiekvienos valstybės – Konvencijos šalies įsipareigojimas identifikuoti, globoti, saugoti (konservuoti), sudaryti galimybę visuomenei pažinti jos teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą ir bendradarbiauti teikiant pagalbą kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimui kitoms Konvencijos šalims. Konvencija numatė įsteigti Pasaulio paveldo komitetą, kuris priima sprendimus dėl kultūros ir gamtos paveldo objektų įtraukimo į pasaulio paveldo sąrašą.

Tie pasaulio paveldo objektai, kurių vertingosioms savybėms, dėl kurių jie buvo įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą, iškyla pavojus, įtraukiami į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą, kad būtų atkreiptas pasaulio visuomenės dėmesys į tokių objektų išnykimo grėsmę ir būtų sudarytos sąlygos juos išsaugoti.

Vyriausybė jau prieš 10 metų savo 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 544 paskyrė institucijas, atsakingas už UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugą Lietuvoje. Šiuo nutarimu Kultūros ministerija paskirta atsakinga už Vilniaus istorinį centrą (unikalus identifikavimo kodas Pasaulio paveldo sąraše – 541) ir už Kernavės archeologinę vietovę (unikalus identifikavimo kodas Pasaulio paveldo sąraše – 1137). Todėl kyla natūralus klausimas, kuri iš trijų institucijų – Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija ar Kultūros ministerija turėtų labiau stengtis išsaugoti šiuos du pasaulio paveldo objektus ateities kartoms?

Gal to klausimo ir nebūtų iškilę, jei nors viena iš jų būtų parodžiusi deramą dėmesį iškylančiai grėsmei ir būtų pasikreipusi į UNESCO Pasaulio paveldo komitetą dėl Baltarusijos ir galimai Rusijos (per jų valstybinę įmonę „Rosatom“) atliekamų destruktyvių veiksmų Pasaulio kultūros objektų atžvilgiu. Jei mūsų valstybėje esančiam kultūros paveldui, įtrauktam į pasaulio kultūros paveldo objektų sąrašą, iškyla realus pavojus, tai ar ne dabar būtų laikas būtų kreiptis į Pasaulio paveldo komitetą, kad Vilniaus senamiestis ir Kernavės archeologinis draustinis būtų įtraukti į pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašą, o tokį pavojų keliančios valstybės (Baltarusija, o gal ir Rusija) būtų išmestos iš UNESCO? Manyčiau, toks Lietuvos kreipimasis sustiprintų Baltarusijos demokratinių jėgų argumentus kodėl Lukašenkos režimas turi trauktis, nes jis ne tik negerbia vietinių gyventojų pozicijos dėl statomo atominio monstro, ne tik laužo tarptautinius įsipareigojimus, bet ir kenkia geriems tarpvalstybiniams santykiams su kaimyninėmis valstybėmis.

Juk tiek nedaug tereikia, kad būtų atkreiptas pasaulio valstybių dėmesys į Lietuvai ir visam pasauliui svarbiausius objektus, o taip pat į tai, kad kai kurios valstybės tesiekia gauti naudos iš tarptautinių instrumentų tokių kaip Konvencija, bet tuo pačiu metu šiurkščiai pažeidžia tos pačios Konvencijos nuostatas ir savo tėvynainių bei kitų – kaimyninių valstybių gyventojų – interesus taikiai gyventi kultūros ir gamtos paveldo apsuptyje.