Jau nuo 1991 m. sausio 8 dieną įvykusio „Jedinstveninkų“ šturmo, kurio metu, vykdydami Vilniaus šaulių rinktinės vadovybės nurodymą, gynėme I-uosius Aukščiausiosios Tarybos rūmus, laikas nuo laiko pasirodydavome Parlamento prieigose. Todėl per radiją paskelbus apie vykstantį Spaudos rūmų užėmimą nedelsdami atsidūrėme tarp Parlamento viduje budėjusių brolių ir sesių šaulių ir dar tą patį 1991 m. sausio 11-tosios pavakarį prisiekėme „...negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę...“.
Taip tapome Lietuvos kariais, kuriems, kaip sakė tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius A. Butkevičius, taikoma Ženevos konvencija. Visiškai nesuvokdami, kas toje mistinėje Ženevos konvencijoje rašoma, juolab manyčiau, kad ir pats A. Butkevičius nebuvo įsitikinęs savo žodžių tikrumu, visgi jautėmės „pamaloninti“ tokio reikšmingo dokumento dėka tapę tarptautinės teisės subjektais, kurių teises, pakliuvus į priešų nelaisvę, turėtų saugoti paminėtas dokumentas.
Neslėpsiu, mes tikėjome, kad nors vienas iš mūsų trijulės išgyvens galimą Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo puolimą, bet nė vienas nesitikėjome, kad Parlamento viduje buvusieji galės prasiveržti pro apsupimą ir išvengti paėmimo į nelaisvę. Todėl tuo metu gana gyvai spėliojome, kokias mūsų teises ta Ženevos konvencija gins.
Kol tai aptarinėjome, mus supo ne priešų kareiviai, bet Parlamento gynėjai, buvę išorėje. Jautėme jų ir savo artimųjų palaikymą. Beje, mūsų vadovybė – Vytautas Geštautas, Sigitas Vaitulionis ir kiti skambino tėvams ir atsiklausė jų leidimo mums, paaugliams, būti čia, Lietuvos širdyje. Tėvų atsakymas buvo: „Tebūnie taip, kaip jie patys apsisprendė...“
Mūsų apsisprendimas, sutvirtintas priesaika, buvo aiškus ir nenuginčijamas: kovoti iki paskutinio atodūsio. Tą suprasdami, mūsų vadai neilgai atkalbinėjo mus išeiti iš AT pastato ir taip bandyti išlikti gyviems. Tuo pat metu suprasdami, kad Aukščiausioje Taryboje mums yra nesaugiausia, paskyrė saugoti... Gedimino pilies bokštą su ten plazdančia trispalve. Taip kad naktį iš sausio 11 į 12 saugojome šį strategiškai ir emociškai svarbų objektą, nes prieš tai buvo gauta informacija apie aplink bokštą šmirinėjančius ir neaiškius kėslus turinčius „elementus“.
Su mums vadovavusiu suaugusiu šauliu Raimundu Kairiu saugojome bokštą, kol Sausio 12 dienos pavakare mus atvyko pakeisti šaulio Romo Šimansko vadovaujama šaulių pamaina, kurioje buvo Dariaus Šimanskas dar žinomas „Varveklio“ pravarde, Nerijus Treinys ir kt. Perdavę pamainą jau po gero pusvalandžio atsidūrėme Aukščiausioje Taryboje, kur raportavome apie išsaugotą ir vis dar Gedimino pilyje plevėsuojančią trispalvę. Tuomet buvome paskirti į Parlamento II rūmus, kur jau buvo įsikūrę kiti šauliai, ten pradėjome ruoštis gynybai.
Esame dėkingi, nes tuometiniai šaulių vadai patikėjo mūsų jaunatvišku pasiryžimu, ir dabar oriai galime žiūrėti vienas kitam į akis, ir sakyti: nepabūgome, neišdavėme, nesulaužėme priesaikos... Galbūt būtent taip jie išgelbėjo mūsų gyvybes, nes tikrai būtume atsidūrę kitoje laisvės barikadoje – prie Televizijos bokšto, kur savo paskutinę pareigą Tėvynei atliko broliai šauliai – „Geležinio vilko“ motokuopos nariai: Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius.
Mes tą lemtingą naktį iš sausio 12 į 13-tą užėmėme gynybines pozicijas taip vadinamojoje „paskutinėje valstybingumo barikadoje“ – Tautos atstovybėje. Mus pasiekė informacija apie Vilniaus TV bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos komisiją gynusių žmonių likimus... Parlamento viduje likusių gynėjų dvasinė stiprybė anaiptol nemažo, rodėsi, kad tą naktį fiziškai pralaužtos, bet dvasiškai nepalūžusios Laisvę mylinčių žmonių sielos telkėsi prie tą naktį svarbiausios Lietuvoje – paskutinės barikados...
Gavome savo Parlamento gynybos užduotį ir atsakomybės sritį užtikrinti Seimo II-jų rūmų vieno iš antro aukšto lango gynybą (tuometinis 1-masis aukštas jau buvo užbarikaduotas iš išorės apstatytas statybiniais blokais), nes buvo tikimasi šturmo per stogą, 2 aukštą ir panašias vietas. Taip mes atsidūrėme tuometinės AT deputatės N. Ambrazaitytės kabinete, kur pasiėmę savo „ginklus“ – armatūros strypus – rezgėme savo gynybos planą, pagal kurį buvome pasiryžę žūtbūtinei kovai.
Į AT deputatės kabinetą vis dar skambino žmonės iš visos Lietuvos. Skambučiai padažnėjo po tą naktį įvykdyto sovietinės agresijos akto – Televizijos ir radijo komiteto bei Televizijos bokšto šturmo – pareikalavusio taikių žmonių aukų, „atkirtusio“ Parlamentą nuo visuomenės informavimo priemonių. Tuo pasinaudoję „sovietiniai politrukai“ jau skelbė: „Parlamentas ir Landsbergio klika žlugo...“ Žmonės tuo netikėjo, skambino ir klausė, ar mes dar gyvi ir ar Parlamentas neužimtas. Mes jiems atsakydavome: „mes dar gyvi“, „Parlamentas dar nešturmuojamas“, „laikomės“. Mums linkėjo laikytis, nepasiduoti, perduoti žinią AT vadovybei, kad visa Lietuva su jais, ir, kas turbūt tuo metu pasirodė svarbiausia, meldžiasi prašydami Dievo pagalbos.
Tikrai nesuklysiu, kad sausio 11-tąją savo kario priesaiką baigdami žodžiais „Tepadeda man Dievas!”, kiekvienas iš mūsų tikėjosi šios Dievo pagalbos...
Paminėtinas dar vienas su tuo susijęs lemtingos nakties epizodas neišdildomai įstrigęs mano atmintin, tai kunigo Roberto Grigo „vizitavimas“. Jis eidavo pro Parlamento gynėjus ir vien savo pasirodymu pakeldavo dvasią, suteikdavo nusiraminimą... Neslėpsiu, jo, man, šešiolikmečiui, labai reikėjo. Už tai labai esu dėkingas iki šiol.
Labiausiai už mūsų pergalę ir už tai kad išlikome esu dėkingas tiems, kurie saugojo Lietuvą visur, kur bebūtų (prie TV bokšto, Sitkūnuose, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Parlamento...) jų stiprybė išgąsdino okupantą, todėl žemai lenkiu galva prieš tuos, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes kasmet minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje pelnytai įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas.
Kovo 11-tosios Lietuva buvo apginta. Todėl pelnytai noriu pasidžiaugti savo kartos atstovais, nes būtent šiai kartai teko milžiniška atsakomybė ir iššūkis, kurį garbingai atlaikėme. Tikiu, kad ir ateities kartos nedvejodamos stos laisvės gynybon taip varydamos neviltin visus, kas pasikėsins į mūsų tėvynės laisvę. Amžina garbė laisvės gynėjams!