2018 metais tuometinių Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių Gintarės Skaistės, Ingridos Šimonytės ir Mykolo Majausko iniciatyva grupė Seimo narių (iš konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų bei Mišrios Seimo narių grupės) kreipėsi į Konstitucinį Teismą, paprasčiausiai nurašę pensijų fondų advokatų argumentus. Nesunku suvokti, kad politikams jie buvo „pakišti“, o šie, pasinaudoję parlamentarams suteiktomis galiomis, uoliai ėmėsi tarnystės. Bet nelabai ką ir pešė. Tačiau po poros metų jie užėmė įtakingus postus valstybėje.
Pastaraisiais metais Prezidento Gitano Nausėdos siūlymai leisti žmonėms atsiimti bent ketvirtadalį sukauptų lėšų, opozicijos teikti panašūs projektai – visi buvo atmesti.
Ir jei ne šios kadencijos Seimo opozicijos atstovų kreipimasis į Konstitucinį Teismą, taip ir nebūtume išgirdę, kad Konstitucijai prieštarauja žmonėms nenumatyta galimybė nutraukti pensijų kaupimo sutarties dėl svarbių priežasčių.
Į Dubajų pasiskraidžiusi buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė sukosi iš paskutiniųjų, kad tos „svarbios priežastys“ būtų susiaurintos tiek, kad atsiimti sukauptas lėšas iš pensijų fondų tegalėtų vienetai. Na, dar palikus galimybę „susitarti“ arba kreiptis į teismą. Turbūt suprantate, kam pavyktų „susitarti“?
Beje, ministrė primygtinai kalbėjo tik apie „svarbias priežastis“, nukreipdama dėmesį nuo kitų dviejų Konstitucinio Teismo nurodytų aplinkybių. Pensijų fonde sukauptos lėšos turėtų būti išmokamos ne tik 1) sulaukus senatvės pensijos amžiaus, 2) nustačius ir kitus senatvės pensijų kaupimo pabaigos atvejus, bet ir 3) „kai yra svarbių priežasčių“.
Vadinasi, parlamentas įstatymu gali nustatyti ne tik svarbias priežastis, kurios leistų atsiimti sukauptas lėšas nepaisant amžiaus (sutrikus sveikatai, netekus darbo ir pan.), bet ir kokiais būdais sukauptos lėšos gali būti išmokamos sulaukus senatvės pensijos amžiaus: periodinėmis išmokomis ar atsiimant visą sumą iškart.
Bet geriau šis Seimas ir Vyriausybė jau nieko ir nedarytų.
Prisiminkime, kaip prieš dešimtmetį kryptingai buvo griaunamas pasitikėjimas „Sodra“, trimituojant apie gresiantį jos bankrotą ir tuo pačiu stumiant žmones į privačius pensijų fondus. O juk „Sodros“ milijardinės skolos buvo sukeltos dirbtinai ir greičiausiai – tikslingai.
„Sodra“ nuo 2014 metų buvo priversta mokėti įmokas į pensijų fondus iš lėšų, kurias skolinosi iš... Finansų ministerijos. Ir už tokias smaugiančias palūkanas, kurių ji niekada nebūtų galėjusi grąžinti.
Pavyzdžiui, 2015 metais „Sodros“ skolos sudarė 3,5 milijardo eurų, ir 90 proc. šių skolų (3,2 milijardo) sudarė įsipareigojimai... Finansų ministerijai! Finansų ministerija, t. y. valstybė, pati veržė kilpą valstybinei socialinio draudimo sistemai!
O juk įstatymai numatė, kad Vyriausybė „Sodrai“ privalo skirti biudžeto asignavimus, o ne skolinti.
2018 metais valdžioje būdami „valstiečiai“ 3,7 milijardo eurų „Sodros“ skolą panaikino, palūkanų mokėjimą sustabdė, bazinę pensiją perkėlė į valstybės biudžetą. T. y., valstybė prisiėmė bazinę socialinę atsakomybę prieš savo piliečius. Pasitikėjimas „Sodra“ grįžo su trenksmu ir dabar yra žymiai didesnis nei pensijų fondais, kurie, jei ir barstys po 20 ar 30 eurų, bus tik smulkmė prie valstybinės pensijos, kuri dar ir indeksuojama. Dirbtinai bankrotinta „Sodra“ ne tik išlipo iš duobės – jos pajamos viršija išlaidas, o rezervas dabar artėja link 3 milijardų eurų.
Pasak prof. Romo Lazutkos, antros pakopos pensijų fondai, tikėtina, taps kaupimo įrankiu, o ne pensija. Tos šalys, kurios pradėjo ir įgyvendino tokias reformas anksčiau nei Lietuva, pasitraukė. Paskutinė buvo Estija, kuri Lietuvoje labai sukritikuota (todėl, kad kritikuoja tie, kurie suinteresuoti), prieš tai buvo Lenkija, Vengrija, Čekija. Valstybės transformavo šias sistemas, nes jos pasirodė negyvybingos. Lietuvoje tai tik laiko klausimas?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.