Tarsi gražu, demokratiška, skaidru. Tačiau – kas nors klausė, ar kauniečiai apskritai pritaria tokiai idėjai? Kaip atsitinka, kad bendruomenė tiesiog atsiduria prieš faktą – bus paminklas!
Tai jau ne pirmas kartas, kai iškylantys meniniai akcentai Kaune supriešina miestiečius ir užkuria emocijų laužą. Taip nutiko su blizgančiu Tauru, iškilusiu vos įvažiavus į Kauną Savanorių prospekte, kokių apstu ir Prancūzijoje, ir Rusijoje, ir dar kažin kur. Veidrodinis tauras – kam beskonybė, kam itin šiuolaikiškas – tapo pastaraisiais metais labiausiai aptarinėjamu meno kūriniu Kaune. Anksčiau nelabai kas suprato tų parūdijusiais žirgais Senamiesčio link lekiančių raitelių. Tebekraipo galvas dėl Laisvės alėjos pradžioje neseniai iškilusio obelisko policijai (demokratijos tąsyk nebuvo – kauniečiai dėl vietos nebalsavo). Trūkčioja pečiais išvydę labai natūralistinę nukirstos kojos pėdą ties Kauko laiptais. Pasak buvusios konkurso „Kauno akcentai“ ekspertės prof. Rasos Žukienės, guodžia tik tai, kad paminklai ilgai neišsilaiko...
Ir vis dėlto, palikdami nuošalyje ginčus dėl meninės vertės, kūrybinės išraiškos, paminklų ilgaamžiškumo ar išliekamosios prasmės, grįžkime į pradžių pradžią: kas priima sprendimus dėl paminklų statymo Kaune?
Net mes, Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai (nebent yra išimčių), įskaitant ir Švietimo, kultūros ir sporto komiteto narius, kuruojančius kultūros klausimus mieste, apie paminklą Jogailaičiui nieko nežinome, nesvarstėme ir tik iš viešosios erdvės, kaip ir visi kiti kauniečiai, apie jį išgirdome. Nieko negalėjome paaiškinti nei šiuo, nei kitu atveju – kodėl Kaune atsisakyta statyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui ir kas tai nusprendė. Tas pats galioja ir dėl obelisko policijai.
Kodėl Taryba, jos komitetai, svarstantys gluminamai nereikšmingus klausimus dėl kokių nors menkaverčių rūbinių spintelių, nusidėvėjusio ekrano ar mobiliųjų telefonų dėklų perdavimo, lieka nuošalyje, kai priimami miesto įvaizdžiui, plėtrai, ateičiai svarbūs išliekamosios vertės sprendimai?
Atrodo, kad sprendimus tokiais atvejais priima šeši žmonės: vicemeras, vienas Tarybos narys, administracijos direktorius, jo pavaduotojas ir du skyrių vedėjai. Įvardijant – vicemeras Mantas Jurgutis, Tarybos narys prof. Jonas Audėjaitis (darbo grupės vadovas), administracijos direktorius Tadas Metelionis, jo pavaduotojas Gedeminas Barčauskas, Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas ir Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.
Šie šeši asmenys sudaro Viešųjų erdvių akcentų sukūrimo ir įgyvendinimo projektų paraiškų atrankos ir finansavimo darbo grupę, patvirtintą mero potvarkiu. Pagal nuostatus, grupė teikia išvadas, pasiūlymus ir rekomendacijas miesto merui, administracijos direktoriui ir Kultūros paveldo skyriui. Taigi, iš esmės patys sau (išskyrus merą) ir teikia išvadas. Negi sau ką nors rekomenduodamas imsi prieštarauti? Žinoma, ne. Ratas užsidaro.
Ką svarsto ar svarstė ši darbo grupė, ar būtent ji nusprendė priimti „karališką“ dovaną iš mecenato fondo, ar tai ji atsisakė statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui Kaune – belieka spėlioti. Jokių darbotvarkių ar sprendimų darbo grupė viešai neskelbia. Informacijos skiltis Savivaldybės interneto puslapyje prie šios darbo grupės – tuščia.
Jeigu būtų sudaroma ne Viešųjų erdvių akcentų sukūrimo ir įgyvendinimo projektų paraiškų atrankos ir finansavimo darbo grupė, o komisija ir jos sudėtį tvirtintų ne meras, o miesto Taryba, procesai būtų atviresni ir skaidresni. Išvadas ir rekomendacijas komisija turėtų pateikti komitetams ir Tarybai. Dabar gi sukurta schema leidžia sprendimus priimti uždarame rate.
Kelsime šį klausimą Taryboje, siūlysime savo sprendimus, kad miestui reikšmingi viešųjų erdvių meninių akcentų kūrimo ir įgyvendinimo procesai būtų atviresni ir skaidresni, o miesto tapatumo ženklų atsiradimui turėtų pritarti nepriklausomi menotyrininkai, istorikai.