Audronius Ažubalis. ES ateitis, pasiklydusi tarp skirtingų realybių

Praėjusiais metais minėjome Europos Bendrijos įkūrimo, arba Romos sutarties, 60-metį. Tačiau po jos sekė kitos Europos integraciją pagilinusios sutartys, o viena jų, pati paskutinė – Lisabonos, – įtvirtinusi tam tikras Briuselio institucijas sustiprinusias nuostatas, tapo atskaitine šia prasme, jog pradėjo „formuoti“ dvi atskiras realybes. T. y. valstybių narių, jų nacionalinių požiūrių į Europos Sąjungą ir jos raidą bei Briuselio institucijų viziją.

Požiūrių skirtumas, kokia turi būti ES, arba kieno pasaulis yra svarbesnis ar įtakingesnis, ypač ėmė ryškėti po migracijos krizės. Tačiau kalba eina ne apie šią konkurenciją, o apie mentalitetą, per daugelį metų susiformavusį Briuselyje, vis labiau nesuderinamą su nacionalinių valstybių vizijomis.

Ypač tai išryškėjo dabar, prieš vasario 23 d. įvykusį neformalų ES vadovų susitikimą, kuriam Europos Komisija ir Parlamentas pateikė ES institucinių reformų siūlymus. Juos aptarsiu kiek vėliau, tačiau jau dabar galima pasakyti, kad jeigu jie būtų įgyvendinti, tai iš esmės reikštų federalinio modelio įtvirtinimą ir suverenių valstybių transformaciją į provincijas.

Pradėčiau nuo pateikto siūlymo įsteigti bendrą visai ES rinkimų apygardą, kur kandidatai į Europos Parlamentą būtų renkami pagal transnacionalinius sąrašus. Atsižvelgiant į rinkėjų skaičių skirtumus, galima būtų tikėtis, kad vienas kitas lenkų politikas gal ir patektų į tokį reformuotą EP, tačiau tikėtis, kad į jį patektų kas nors iš Baltijos ar kitų panašaus dydžio valstybių, yra nerealu. Žinoma, tai lemtų dar didesnę didžiųjų valstybių narių įtaką EP. Tad ne tik lygiomis, bet net ir proporcingai adekvačiomis galimybėmis tai nekvepia, o lemtų tik akivaizdžiai diskriminacinės nuostatos įsigalėjimą.

Kitas pasiūlymas – sujungti Europos Komisijos (pagrindinio „europinio“ sprendimų įgyvendinimo organo) ir Europos vadovų tarybos (aukščiausio valstybių narių pozicijų ir interesų atstovavimo organo) pirmininkų postus į vieną. Tai, mano nuomone, reikštų EVT kaip institucijos integravimo pradžią į bendrą federalinį europinį audinį – Komisiją, kas ilgainiui federalinėje struktūroje EVT paverstų tik vienu iš valdymo mechanizmų.

Siūlymuose išlieka ta pati politinė nuostata apie galimybę išplėsti kvalifikuotos daugumos balsavimo taikymą EVT, panaudojant galiojančių ES sutarčių nuostatas. Čia galima pasakyti tik viena: taip, sutartyse tai yra numatyta, tačiau solidarumas ir vienybė toli gražu ne visada pasiekiami mechaniniu balsavimu. Tikrasis solidarumas yra ne primestinis (kaip siūloma dabar: jeigu nėra vienbalsio solidarumo, apsiribosime daugumos), o pasiekiamas diskusijomis ir iš jų kylančio bendro konsensuso paieškos būdu.

Taip pat siūloma mažinti Europos Komisijos sudėtį, kurioje šiuo metu yra po vieną atstovą nuo valstybės narės. Taigi, ir vėl mažųjų valstybių ne administracinis, bet politinis atstovavimas „europiniu“ lygmeniu mažėja.

Koks milžiniškas nuotolis skiria „briuselietišką“ požiūrį nuo valstybių narių matymo, ko gero, geriausiai liudija diskusijos dėl to, kas turėtų parinkti kandidatą į EK pirmininkus. EP ir EK yra vieningi, kad Spitzenkandidat principas turėtų būti naudojamas (t. y. Komisijos pirmininku skiriamas EP rinkimuose daugiausiai balsų surinkusios partijos deleguotas atstovas). Tačiau jei iš EVT būtų galutinai atimta diskrecijos teisė skirti Komisijos pirmininką, tai reikštų, kad pasiekta svarbi federalistų pergalė, rimtai mažinanti nacionalinių valstybių galias ES sprendimų priėmimo procese. O požiūrį į valstybių narių teises geriausiai iliustruoja vieno iš EP narių, Europos liaudies partijos atstovo (tiesa, požiūrį palaikė ir kitų pagrindinių frakcijų nariai) Estebano Gonzaleso Ponso požiūris. Jis teigė, kad jei ES valstybių narių vadovai bandys eliminuoti Spitzenkandidat praktiką, Europos Parlamentas neturėtų pritarti jokiai EK pirmininko kandidatūrai ir netgi drįso grasinti, kad toks vadovų sprendimas sukeltų rimtą tarpinstitucinę krizę.

Taigi, valstybių narių valia sukurta institucija pradeda grasinti Sąjungos valstybėms narėms – ES projekto steigėjoms ir kūrėjoms. Noriu priminti, kad Spitzenkandidat principas nėra įtvirtintas jokiose ES sutartyse, o tik praėjusių EP rinkimų fone priimtas sutarimas – neva kaip bandymas priartinti ES institucijas prie piliečių. Tai liudija, kaip apetitas auga bevalgant.

Žinoma, tai, kad matome, jog tokie europinių ins Europos vadovai kol kas laikosi rezervuoto požiūrio į aukščiau išvardintus siūlymus, nereiškia, kad galime būti ramūs. Kadangi pastaruoju metu ypač institucijų bandymai veikti už sutarčių ribų stiprėja (įvilktas į kilnų rūbą, pavyzdžiui, sprendimų priėmimo proceso demokratinio teisėtumo, ES pilietybės koncepcijos stiprinimo ir t. t.)

O šioje situacijoje blogiausia yra tai, jog šie du skirtingi požiūriai gimdo trečiąjį – visišką nusivylimą, skepticizmą dabartine ES, iš ko išplaukia ir visiška bendros Europos idėjos atmetimo reakcija.

Pasirinkta Lietuvos pozicija aukščiau minėtų EK ir EP siūlymo atžvilgiu yra rezervuota, taigi teisinga. Tačiau svarbu ieškoti ir burti sąjungininkus tokių iniciatyvų esminiam užkardymui. Šiais klausimais kompromisų būti negali, nes vienas priimtas siūlymas seks kitą ir vieną dieną galime atsibusti ten, kur tikrai nesitikėjome būti: Europos federacijos provincija su vėliava ir Seimu, bet be realių galių priimti esminius politinius, o ne administracinius sprendimus.