Spalio 6 dieną Europos Vadovų Taryboje (toliau – EVT) priimtoje Granados deklaracijoje teigiama, kad ES plėtra yra „geostrateginė investicija į taiką, saugumą ir gerovę“, tačiau ji nėra įmanoma be ES „būtino vidaus pagrindo ir reformų“. Bandoma įteigti, kad Europos Sąjungos plėtra be taip reikalingų institucinių ir sprendimų priėmimo reformų – įskaitant perėjimą nuo vienbalsiškumo prie kvalifikuotos daugumos balsavimo (angl. Qualified majority vote, toliau – QMV) sprendimų priėmimo procese – neįmanoma, nes neva tai didina ES „paralyžiaus riziką“.
Baimę dėl ES plėtros politikos ir prioritetų Vokietijos Kancleris Olafas Scholzas bando pagrįsti taip: „Nepriimtina, kad, pavyzdžiui, užsienio ar mokesčių politikos sprendimai ir toliau būtų priimami vienbalsiškumo principu. Turime galėti sprendimus priimti QMV, kad būtų užtikrintas Europos Sąjungos savarankiškumas ir veiksnumas.“ Kitaip tariant, Vokietija net negalvoja apie ES plėtrą, įskaitant Ukrainos narystę ES, kol nebus įgyvendintos Vokietijai palankios ES institucinės reformos. Jų ašis – kvalifikuotos daugumos balsavimas Europos vadovų taryboje, užsienio ir saugumo politikoje, įskaitant ES mokesčių politikos klausimus.
Bandymai iš esmės keisti vidines ES žaidimo taisykles, kad viskas grįžtų į senąsias vėžes ir „didieji berniukai“ vėl užimtų jiems prideramas, Sąjungos esminius klausimus sprendžiančiųjų, vietas – nėra naujiena. Ryškiausias to pavyzdys – Europos Parlamento įgarsinta, o Vokietijos bei Prancūzijos palaikyta 2021–2022 m. vykusi Konferencija dėl Europos ateities, sėkmingai Europos politikų realistų nukanalizuota... Susirūpinimą kelia ne tiek atskiri tokių bandymų atvejai, kiek nuo 2020 metų stebima suintensyvėjusi panašių siūlymų praktika, kuri pamažu perauga į ultimatyvius „jei ne, tai...“ pobūdžio primygtinius raginimus reformuoti pagal didžiųjų ES steigėjų interesus atliepiančią politinę nostalgiją – Europą iki didžiosios 2004 metų plėtros... Dėl šios priežasties Granados deklaracijoje, nepaisant ES veiksmingumo per pastarųjų metų krizes, kalbama apie ES „paralyžiaus riziką“, jei nebus įgyvendintos reikiamos reformos.
Tokie visiškai atviri bandymai „išlaikyti vadžias“ matomi ir 2023 m. rugsėjo 18 d. paskelbtoje Vokietijos ir Prancūzijos darbo grupės ES institucinės reformos ataskaitoje „Buriavimas atviroje jūroje: reformos ir plėtra XXI amžiuje“ (toliau – Raportas). Joje formuluojamas tikslas iki 2030 metų pasirengti ES plėtrai, kuri apima aibę Europos Parlamento, ES Tarybos ir Europos Komisijos reformų. Kaip teigia Raporto autoriai: „Svarbu, kad vyriausybės nuspręstų pradėti procesą nedelsdamos.“ Kai kurios reformos gali būti įgyvendintos per trumpą laiką, nekeičiant sutarčių pirmajame etape – nuo 2023 m. rudens iki 2024 m. Europos Parlamento rinkimų, o reformos, dėl kurių reikia pakeisti sutartis, turėtų būti priimamos per kitą institucinį ciklą (2024–2029 m.).
Susipažinus su šiuo dokumentu, Raporte matomas akivaizdus siekis, pasinaudojant ES plėtros politika, kuo greičiau federalizuoti ES, mažinti mažųjų valstybių įtaką sprendimų priėmimui.
Neatsitiktinai didžiųjų ES valstybių ilgalaikė tyla dėl ES plėtros politikos, ilgą laiką trunkantis neryžtingumas plėtrai šiame Raporte pavirto kardinaliai priešinga nuostata: artimiausiu metu įvyksiančios ir neišvengiamos ES plėtros – naujosios didžiosios bangos – idėja. Būtent šis argumentas (šalia menamo ES neveiksmingumo per krizes) tapo pagrindiniu, siekiant įgyvendinti esmines ES struktūrines reformas, įskaitant ES sutarčių keitimą, kurios turėtų būti įgyvendinamos 2024–2029 metu laikotarpiu. Tačiau numatoma plėtra, drįsčiau teigti, tapo didžiųjų valstybių priedanga, siekiant susigrąžinti prarastas galias, bet ne nuoširdžiu siekiu glaudinti ES valstybes nares ir įgyvendinti ES plėtros politiką. Atsižvelgiant į tai, kyla natūralus klausimas, ar ES plėtra netapo politinės prekybos objektu, siekiant įgyvendinti didžiųjų ES valstybių darbotvarkę?
Aptariamame Raporte verta atkreipti dėmesį į bent keletą Lietuvai svarbių siūlymų. Visų pirma, kaip ir anksčiau kartojama, kad priimant sprendimus Europos Vadovų Taryboje yra būtina atsisakyti vienbalsiškumo ir pereiti prie QMV, arba keturių penktadalių ES valstybių daugumos balsų. Tokiu būdu priimami sprendimai palaipsniui turėtų apimti visas politikos sritis, įskaitant užsienio ir nacionalinio saugumo politikos sritis, mokesčių politiką. Patys Raporto autoriai pripažįsta, kad toks sprendimų priėmimas Europos Vadovų Taryboje (toliau – EVT) potencialiai gali skatinti ES susiskaldymą į kelis ar keletą blokų, todėl gali pakenkti pačiai ES, tačiau QMV diegimas pateikiamas kaip neišvengiamybė.
Antra, Raporto autoriai pripažįsta, kad perėjus prie QMV, visada bus valstybių, kurių nacionaliniai interesai prieštaraus daugumos ES valstybių balsų politinei krypčiai, todėl siūlomas sprendimas turinčioms kitokią poziciją – teikti oficialų pareiškimą, kuris būtų svarstomas toje pačioje EVT. Deja, toks siūlymas jokiu būdu nepanaikintų egzistuojančių įtampų ir nesutarimų, geriausiu atveju – padėtų „atvėsti“ valstybėms, likusioms su balsų mažuma EVT.
Trečia, siūloma apriboti Europos Parlamento vietų skaičių iki 751. Šiuo metu EP 27 ES narės dalijasi 705 vietas. Pagal taikomą „Kembridžo kompromiso“ modelį, mažos šalys nėra diskriminuojamos didžiųjų šalių vietų atžvilgiu. Piliečiams mažėjančia tvarka atstovaujama proporcingai mažinant narių skaičių iki minimalios šešių narių iš kiekvienos valstybės ribos. Nė viena valstybė narė negali turėti daugiau kaip 96 vietas. Proporcingo narių skaičiaus mažinimo sąvoka reiškia, kad, nors bendras vietų skaičius paskirstomas remiantis valstybių narių gyventojų skaičiumi, daugiau gyventojų turinčios valstybės narės sutinka turėti mažiau atstovų, kad būtų geriau atstovaujama mažiau gyventojų turinčioms ES valstybėms narėms: kuo didesnė valstybė, tuo mažesnis vietų skaičius gyventojų atžvilgiu. Deja, rengiantis ES plėtrai – pagal Raporto autorius – vietų skaičius EP turėtų būti griežtai ribojimas iki 751 nario, o tai reiškia, kad Ukrainos ir kitų šalių narystės ES atveju, EP narių skaičius santykinai liktų toks pats, todėl tai mažintų šalių narių bendrą atstovavimą Parlamente, didintų demokratijos deficitą.
Ketvirta, planuojama institucionalizuoti „piliečių ekspertines“ grupes – taip neva skatinti demokratiškumą. Tik lieka ne visai aišku, kas tie „piliečių ekspertai“, idėja, matyt, atkeliavo iš Konferencijos dėl Europos ateities, kai tokias dirbtinai sukurtas grupes ir jų nuomones buvo bandoma pristatyti kaip „europiečių balsą“, na, kažkas panašaus į seniai girdėtus „darbininkų ir kolūkiečių laiškus partijai ir vyriausybei“. Šie ekspertai turėtų galimybę pateikti rūpimus klausimus, daryti įtaką ES Komisijos pirmininkui. Trūksta paaiškinimo, kaip toks institucionalizavimas turėtų vykti. Tačiau nuojauta sako, kad tokios ES piliečių ekspertinės grupės su jų „ekspertiniais“ siūlymais iš lėto perimtų arba reikalui esant ginčytų nacionalinių parlamentų vaidmenį ir sprendimus.
Penkta, reiktų atkreipti dėmesį, kad yra rekomenduojama panaikinti EVT dalyvavimą, teikiant ES Komisijos pirmininko kandidatūrą balsavimui EP. Kaip žinoma, šiuo metu EVT yra ko ne vienintelis tiesiogiai atstovaujantis nacionalines valstybes ES organas, nes Europos Vadovai gali bet kada vetuoti pateiktus siūlymus, todėl diskusijose dėl kandidato į ES Komisijos pirmininkus yra lygiaverčiai. Raporte siūloma atsisakyti EVT (valstybių narių!) dalyvavimo šiame procese ir spendimą dėl tvarkos priimti tai pačiai Europos Komisijai susitarus su Europos Parlamentu.
Šešta, kas pusmetinis ES valstybių narių pirmininkavimas Sąjungai tampa ne tik dar labiau kolektyviniu, bet ir su vienos iš didžiųjų valstybių būtina priežiūra – bendrapirmininkavimu. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, rotacine tvarka, t. y. nediskriminuojant nė vienos iš narių, kas 18 mėnesių trys valstybės narės (toliau – trio) kartu formuoja pagrindinę EVT darbotvarkę, jos detalesnes papildomas kryptis ir įgyvendinimą nustato ir prižiūri kas 6 mėnesius vykstanti pirmininkavimo rotacija tarp valstybių trio. Vėliau ateina eilė kitam ES valstybių narių trio ir t. t. Ir čia ES reformatoriai Raporte siūlo, kad po ES plėtros reikia pereiti prie pirmininkavimo ES kvinteto, o tai reiškia, kad po reformos vietoj valstybių trio būtų penkių valstybių bendrapirmininkavimas (toliau – kvintetas), kvinteto rotacija vyktų kas 30 mėnesių, su ta pačia teise nustatyti papildomas kryptis ir prižiūrėti jų įgyvendinimą kas 6 mėn. vienai iš valstybių kvinteto. Šis pasiūlymas lygiateisiškumo ir efektyvumo požiūriu atrodo logiškas, tačiau Raporto autoriai tuo neapsiriboja – papildomai siūlo, kad kiekviename EVT pirmininkavimo kvintete visada būtų bent viena didžioji ES valstybė. Kodėl? Argumentuojama, kad didžiosios ES valstybės, priešingai nei mažesnės, turi „didesnius administracinius gebėjimus ir patirtį, kuri sustiprintų horizontalius valstybių narių santykius.“ Toks suvokimas liudija ne tik biurokratinio mąstymo įsigalėjimą, bet ir mažųjų valstybių politinių galių siaurinimą ES.
Be visų išvardytų esminių siūlymų, Raporto autoriai yra įsitikinę, kad reikia steigti naują, nepriklausomą instituciją, pavadinimu „Skaidrumo ir sąžiningumo biuras (angl. Office of Transparency and Probity – OTP)“. Ši institucija būtų skirta stebėti įvairių interesų grupių veiklą ES lygmeniu, taip pat finansinį skaidrumą. Tik klausimas, kam to reikia, jei jau esama Skaidrumo registro, bei kitų ES lygmens institucijų. Taip pat siūloma steigti ES aukščiausiųjų teismų ir tribunolų jungtinę kolegiją (kuri skatintų dialogą tarp ES ir valstybių narių). Nėra paaiškinama, kokį poveikį norimiems rezultatams ir sprendimų priėmimo kokybei turės ši nuolat besitęsianti ES institucijų ir biurokratinio aparato pūtimosi tendencija, tačiau viena aišku, kad tokiems siūlymams reikės papildomo ES valstybių-narių indėlio į bendrą ES biudžetą, o pati Sąjunga dar labiau tols nuo savo piliečių.
Atsižvelgiant į čia išdėstytus siūlomus pokyčius, nestebina tai, kad siūloma gerinti ES biudžeto paskirstymą pagal daugiau mažiau praktiškai veikiantį principą juste retour, tačiau sparčiau perimant iš nacionalinių valstybių šio biudžeto įsisavinimo kontrolę. Laikomasi prielaidos, kad ateityje vis daugiau biudžeto lėšų virs „europinėmis viešosiomis gėrybėmis“, todėl sprendimai dėl šių lėšų įsisavinimo politikos turėtų būti priimami vėlgi EVT pereinant prie QMV. Negana to, Raporto autoriai rekomenduoja atlikti išsamią biudžeto išlaidų apžvalgą, kad būtų sumažintos kai kurių valstybių narių išlaidų sritys ir būtų padidintos kitos. Be to, skatinama pereiti prie vieningesnės ES fiskalinės politikos, galimybės ES bendrai skolintis. Šios stiprėjančios ambicijos dėl ES biudžeto lėšų centralizuoto įsisavinimo ir skolinimosi turėtų kelti susirūpinimą tiems, kurie vis dar prisimena sovietinės Lietuvos atstovų vizitus (paremtus dešromis, kumpiais ir trauktinėmis) į Maskvą ir nesibaigiančias pastangas Sovietų Sąjungoje dėl „savarankiškesnės ekonomikos“ kūrimo, didesnių „Centro“ dotacijų.
Raporto autorių interesas – auginant ES biurokratijos galias, federalizuoti ES, neakivaizdžiai mažinti ES demokratiją, grąžinti didžiųjų ES narių įtaką, dabar ir kaip buvo per amžius...
Įdomu tai, kad kai kurie politikai – net ir Lietuvoje – pradėjo „guldyti galvą“ dėl veto teisės EVT svarbiausiais valstybės klausimais atsisakymo. Atsiranda naivokas tikėjimas, kad „dabar veto teisė prieštarauja mūsų interesams“, kad EVT „neperėjus prie QMV, Ukrainos narystei ES durys gali ir neatsiverti“. Dažnai kalbama apie Rusijos interesą skaldyti ES ir minimas Vengrijos pavyzdys. Visi šie teiginiai teisingi tik iš dalies. Deja, nesusimąstoma, kad priėmus QMV, atsirastų papildoma grėsmė ES vienybei, nes ES skaldymasis būtų užprogramuotas pačioje tokio pobūdžio reformos ašyje. Kalbant paprasčiau, ES valstybėms nesutarus tam tikrais užsienio politikos ir saugumo ar mokesčių politikos klausimais, natūraliai vyktų valstybių grupavimasis į atskirus blokus. Būtų skaičiuojami balsai, vyktų „savųjų“ paieškos ir „priešų“ atmetimas. Tokia sistema faktiškai įteisintų „gerųjų“ ir „blogųjų“ ES valstybių egzistavimą, susvetimėjimą jos viduje, nes visada yra nacionalinių interesų, kurių nenorima ir negalima atsisakyti, yra raudonosios ribos. Dėl to vyktų reali ES valstybių narių fragmentacija ar net poliarizacija atskirais politikos klausimais, tikėtina, būtų daug mažiau diskusijų nei dabar, kai kiekviena valstybė EVT yra lygiateisė ir jos interesai privalo būti išgirsti ir derinami prieš kiekvieną EVT susitikimą, priimant bendrus sprendimus ES.
Klausimų šis Raportas ir pastarųjų metų politinių lyderių pareiškimai dėl ES ateities kelia daug, turime į juos spėti laiku rasti atsakymus sau, o tuo pačiu ir Sąjungai.
Bet kokiu atveju, mūsų politinėms partijoms, jų lyderiams ir krašto intelektualams Lietuvos Valstybingumo varpas jau skamba ir skamba garsiai... Reikia nedelsiant pradėti rimtą pokalbį apie Lietuvą ir jos ateities vietą Europos Sąjungoje, Lietuvos Konstituciją ir... Sąjungos plėtrą. Atspirtimi tokiam pokalbiui galėtų tapti dar 2020 rugsėjo 18 dieną „mažojo“ Seimo (Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų) vienbalsiai patvirtintas Požiūris dėl „Pasiūlymų dėl Europos Sąjungos ateities vertinimo ir Lietuvos Respublikos interesų“ (Nr. 100-P-78/105-P-59).
P. S. Ir šioje situacijoje galima ieškoti ir rasti atsakymus į kylančius klausimus, susijusius su galima ES plėtra. Na, kad ir ta QMV reforma. Lietuva gali siūlyti kitą nei dabar egzistuojančią formulę, kur valstybės narės turimų balsų skaičių lemtų ne gyventojų skaičius, bet pagal valstybių lygiateisiškumo principą formuluojama nuostata – „vienai valstybei tenka vienas balsas“. Tokį modelį taikant, visų valstybių santykinė galia, priimant sprendimus EVT, taptų lygi.