Audronius Ažubalis. Kas trukdo priimti Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą?

Jau daugiau kaip 25 metai praėjo nuo Valstybinės kalbos įstatymo (1995 m. sausio 31 d. Nr. I-779) priėmimo. Atsižvelgiant į naujas aktualijas, buvo parengta apie dešimt naujų šio įstatymo, kuris įgyvendina Konstitucijos 14 straipsnį, redakcijų, tačiau jų svarstymas ir priėmimas Seime nuolatos strigo. Didžiausia kliūtis naujų redakcijų priėmimui buvo nesutarimai dėl Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašybos lietuvių kalba. Susidarė gan įtakingos ir atkaklios politikų grupės, kurie buvo įsitikinę, kad kiekvienas pilietis turi teisę oficialiuose dokumentuose rašyti savo asmenvardžius ne valstybine kalba. Jei jų sumanymas nepaisyti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų būtų pavykęs, lydinčiuose teisės aktuose savo eilės jau laukė oficialiosios vietovardžių rašybos keitimas.

Praėjusios kadencijos Valstybinė lietuvių kalbos komisija sutiko su dviem asmenvardžių rašybos išimtimis (kai pilietis įgis sutuoktinio pavardę ir norės ją perrašyti „lotyniško pagrindo rašmenimis“; kai užsienietis įgis Lietuvos pilietybę, asmens dokumente jo pavardė gali būti užrašoma pagal turėtą kitos šalies dokumentą). Kadangi Konstitucinis Teismas išaiškino, kad bet kokie teisėkūros siūlymai daryti išimtis oficialiojoje asmenvardžių rašyboje turi būti derinami su šia Komisija ir kad Seimas į šios komisijos išvadas „negali neatsižvelgti“, tai rašybos chaoso iniciatoriai tuomet buvo priversti sustoti.

Rašybos valstybine kalba priešininkai turbūt tikėjosi, kad naujos kadencijos Valstybinė lietuvių kalbos komisija bus „pažangesnė“ – ims ir sutiks plėsti asmenvardžių rašybos išimtis „tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims“ arba ir šiaip ... pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) savo reikmėms nustatytas rašymo taisykles. Bet į oficialų paklausimą ir dabartinė Valstybinės kalbos komisija daugiau kaip prieš mėnesį aiškiai atsakė, kad nepritaria jokiam piliečių asmenvardžių rašybos išimčių plėtimui. Ji dar kartą patvirtino ankstesnės komisijos nuostatas, nepakeitė ir neigiamos išvados dėl ICAO taisyklių pritaikymo valstybinės kalbos rašybai. Būtų keista, jei lietuvių kalbos rašyba mūsų įstatyme būtų susieta su vienos iš daugelio tarptautinių organizacijų vidinėmis taisyklėmis.

Po Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pakartotinės išvados pagaliau susidarė palanki situacija išeiti iš aklavietės – nebeliko kliūčių svarstyti Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą, kuris, nepaisant mūsų šalies Konstitucijoje nustatyto konkretaus konstitucinių įstatymų sąrašo, jau devinti metai nepasiekia priėmimo Seime. Tuo labiau, kad kolegės Seimo narės Dalios Asanavičiūtės pastangomis šio įstatymo projektas vėl pateko į Seimo darbų programą. Nors šiame įstatymo projekte neliko kai kurių svarbių nuostatų, kurios buvo 2008-2012 m. kadencijos projektuose, tačiau šie trūkumai ištaisomi.

Tiesa, šiam įstatymo projektui aktyviai viešai prieštarauja dar ir nedidelė ideologinė grupė, kuriai vadovauja sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė (žr. „Lietuvių kalbos ideologija“, 2016). Pagal jos pareiškimus, esą pakanka vien Konstitucijos, o įstatymo, skirto valstybinės kalbos vartojimui, esą iš viso nereikia.

Kaip matyti iš šios ideologinės grupės leidinio, ji nusistačiusi ne tik prieš Valstybinės kalbos inspekciją, kuriai priskiria „disciplinarinės visuomenės“ relikto etiketę, bet siūlo panaikinti net ir pačią Valstybinės lietuvių kalbos komisiją. Esą norminti lietuvių kalbos nebereikia, lietuvių kalbai jau niekas nebegresia, o ir norminimas yra „antimoksliškas“, tarnauja pažangiems piliečiams visiškai nebereikalingai „kalbos ideologijai“. Esą nuo šiol kalbą galės puoselėti ir plėtoti tiesiog ja kalbanti „bendruomenė“ (tautos sąvokos šie lietuvių kalbos „ideologijos“ kritikai vengia, turbūt taip pat dėl jos „nemoksliškumo“).

Tačiau sukurti disciplinarinės visuomenės baubą iš Valstybinės kalbos inspekcijos nepavyko (jau 2008-2012 m. kadencijos Seimo nariai tyrinėjo, kiek kartų ši inspekcija yra nubaudusi pažeidėjus; nors buvo priekaištaujama, kad ji esą baudžia knygų autorius ir leidėjus, paaiškėjo, kad per visą šį laikotarpį tik vienas leidėjas buvo įspėtas ir tas pats bankrutavo).

Kita vertus, žmonių visuomenei yra būdinga gyventi įvairiose ideologijose. Žymūs šiuolaikiniai filosofai ( pvz. Slavojus Žižekas) netgi teigia, kad joks žmogus, net ir mokslininkas, negali būti nepriklausomas nuo ideologijų, negali kaip nors gyventi tarsi už jų, kažkokioje esą jau „neideologinėje“ tuštumoje. Todėl kai kritikuojama viena ideologija, iš tiesų nejučia siekiama vietoj jos žmonių sąmonėje įtvirtinti kitą. Kokią ideologiją siekia įdiegti L. Vaicekauskienės grupė?

Paaiškėjo, kad vietoj kalbos norminimo ir vietoj abstrakčių lietuvių kalba kalbančios bendruomenės teisių puoselėti šią kalbą, ši grupė siūlo „jautrią lyčiai“ naujakalbę („žmoga“ vietoj „žmogus“ ir pan.) Reikėtų tik užjausti kadaise žymiausio pasaulinio baltistikos ir lituanistikos centro aureolę turėjusio Vilniaus universiteto vadovybę, nes šios „gairės“, nustatančios kaip turi būti tvarkoma lietuvių kalba, pasak VU Senato pirmininkės prof. Pociūtės-Abukevičienės š.m. lapkričio 15 dienos atsakymo Lietuvos respublikos Seimo nariams „... nėra teiktos svarstyti VU Senatui, nėra VU Senate patvirtintos...“ t.y. išvydo dienos šviesą ir buvo išplatintos universiteto fakultetams be Senato žinios...

Verta priminti, kad tarp pagrindinių naujakalbės autorių yra L.Vaicekauskienė, kiti jos idėjų rėmėjai. Kas ištiktų lietuvių kalbą, jei tokia grupė įgytų galią, nesunku numanyti. Nesunku numanyti, ir tai, kad valstybės idėją pripažįstantys Seimo nariai tikrai nesutiks ne tik su faktiniu valstybinės kalbos statuso panaikinimu, bet ir su bandymais vykdyti lietuvių kalbos destrukciją. Tad svarstyti ir priimti konstitucinį lietuvių kalbos įstatymą netrukdo ir juodojo humoro anekdoto statusą visuomenėje įgijusios idėjos.

Kol kas trūksta tik Seimo galutinio apsisprendimo ir politinės valios. Jei netinka dabartinis status quo dėl piliečių asmenvardžių rašybos, tai niekas netrukdo pasirinkti tokio modelio, kuris taikomas Latvijoje, kai dokumentuose greta įrašo valstybine kalba kituose jų įrašuose leidžiamas asmenvardžio perrašymas kitomis kalbomis. Tokį projektą su kolegomis Seime esame jau senokai įregistravę. Jis atitinka tiek lietuvių kalbos puoselėjimo, tiek valstybinius ir geopolitinius kriterijus.