Audronius Ažubalis. Kodėl vis nepasirašomas tarppartinis susitarimas dėl užsienio politikos

Atsakyti galima susipažinus su projektu, kuris turėtų numatyti Lietuvos parlamentinių partijų bendrą poziciją pagal trisdešimt tris punktus (!) 2022–2030 metams dėl užsienio politikos. Tarppartiniai politiniai susitarimai demokratinėse valstybėse įprastas dalykas, kai kalbama apie koalicines vyriausybes, tačiau apie bandymus siekti viso politinio valstybės spektro partijų ilgalaikės sutarties dėl vienos, tegu ir labai svarbios, srities politikos, neteko girdėti. Minimas projektas yra pernelyg plačios apimties ir atspindi, mano nuomone, tik vienos ar kelių politinių partijų lyderių esmines nuostatas užsienio politikoje. Kartu galima įžvelgti ir „suneštinio“ dokumento bruožų, kurie atsirado siekiant patenkinti vieną ar kitą politinę jėgą. Todėl tokio dokumento prigimtis yra kompromisinė, o tai reiškia, vedanti į pusinius sprendimus ir rezultatus, dėl kurių nė viena susitarimą pasirašanti pusė nebus patenkinta. Ar reikalingas toks susitarimas? Atviras klausimas.

Šiuo metu susitarimą siūloma pasirašyti devynioms partijoms Seime su skirtingomis programomis ir darbotvarkėmis. Net ir pozicijai mobilizavus savo frakcijas, naivu tikėtis, kad tarppartinis susitarimas yra įmanomas, nes praktika rodo, kad tai vestų į dar vieną valdančiosios daugumos arba koalicijos susitarimą, kurį, beje, jau turime, o ne visų politinių jėgų susitarimą dėl esminių užsienio politikos krypčių ir darbų Parlamente.

Dabartiniame susitarimo projekte yra daugiau nei trisdešimt svarbių klausimų ir tik kai kuriuos iš jų galima priskirti prie užsienio politikos strateginių krypčių – tokių kaip aktyvus dalyvavimas NATO ir Europos Sąjungos (ES) formatuose ar transatlantinių santykių puoselėjimas. Pavyzdžiui, susitarimo 8-ame punkte formuojama nuostata dėl Lietuvos strateginio geopolitinio intereso, tačiau Lietuva privalo likti mistiniame „ES kuriančių valstybių branduolyje“. Nepaaiškinama, nei kas tas valstybių „branduolys“, nei kokios valstybės jį sudaro – priešingai, tarsi implikuojama apie esančias dvi ar daugiau Europos Sąjungas Europos Sąjungoje. Kuo tai naudinga Lietuvai? Visi sutinka, kad Lietuva privalo aktyviai veikti, siekdama nuolat kurti ir palaikyti valstybės interesus atitinkančias koalicijas ES lygmenyje, tačiau ar Lietuvos „likimas branduolyje“ nelems užsienio politikos (spėčiau) pagal Prancūzijos ar Vokietijos politinę darbotvarkę?

Susitarimo projekte yra ne viena tarpusavyje prieštaraujanti nuostata. Štai 7-ame punkte deklaruojamas pasiryžimas siekti užsienio politikos, kuri neprieštarautų Lietuvos nacionaliniams interesams, ir tame pačiame punkte agituojama už ES sprendimų priėmimo pertvarką, atsisakant vienbalsiškumo ES užsienio ir saugumo politikos sprendimų priėmime ir pereinant prie kvalifikuotos daugumos balsavimo (angl. Qualified Majority Voting – QMV). Tokios pertvarkos rėmėjai nutyli apie galimus tokio balsavimo rezultatus ir tai, kad remiantis kvalifikuotos balsų daugumos principu gali būti priimtas sprendimas, kuris visiškai neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų. Užtektų keturių didžiųjų valstybių susitarimo tam tikru klausimu ir vienos vidutinės (pvz., Belgijos Karalystės), ir tai lemtų ES užsienio ir saugumo politiką Rusijos, ES „atvirų durų“ ar euroatlantinių santykių pokyčius, tuo metu naudingus didžiajam ketvertui. Jam nusprendus kurti atskiras nuo NATO ginkluotąsias pajėgas, Lietuva būtų bejėgė pakeisti tokio valstybių susitarimo eigą. Toks precedentas jau yra įvykęs ES transporto, telekomunikacijų ir energetikos ministrų taryboje, kur buvo priimtas Lietuvos bei kitus Rytų ir Centrinės Europos vežėjus diskriminuojantis „mobilumo paketas“. Tik čia gali atsitikti žymiai rimtesni dalykai nei iškreipta ES krovinių pervežimų konkurencijos rinka, juk kvalifikuotos daugumos balsais būtų sprendžiami mūsų užsienio ir saugumo politikos klausimai.

Kalbant apie ES ateitį, vertėtų prisiminti 2020 metų rugsėjo 18 d. „mažojo Seimo“ (konstitucinių Europos ir Užsienio reikalų komitetų) Nuomonę „Dėl pasiūlymų dėl Europos Sąjungos ateities vertinimo ir Lietuvos Respublikos interesų“. Po 2020 m. gegužės 8 d. Europos reikalų komiteto posėdyje sudarytos darbo grupės „Dėl Europos Sąjungos ateities vizijos projekto parengimo“ beveik pusę metų trukusio darbo ir vykusių svarstymų (dalyvaujant tuometinės Vyriausybės ministrams ir kitų valstybės institucijų vadovams) pozicija ir opozicija vienbalsiai pritarė Nuomonei. Šiame dokumente pasiektas sutarimas dėl esminio dalyko – Lietuvos pozicijų ES ateities klausimu pagrindas turi būti nacionaliniai interesai. Jame tarp kitų nuostatų aiškiai išdėstytos trys esminės pozicijos, kurių reiktų laikytis diskusijose dėl ES ateities. Ne – kvalifikuotai balsų daugumai: „<...> balsavimo kvalifikuota balsų dauguma vietoje vienbalsiškumo plėtimas jautriose Sąjungos politikos srityse nestiprintų Europos Sąjungos vienybės ir solidarumo. <...> silpnintų Sąjungos sprendimų vidinį legitimumą.“ Ne – ES sutarčių keitimui: „<...> pasisako[ma] už bendrą efektyvesnį veikimą neperžengiant Europos Sąjungos sutarčių ribų.“ Ne – ES politikos kryptims, silpninančioms transatlantinius santykius: „<...> Europos Sąjungos ir NATO veiksmai turi papildyti vieni kitus, stiprinti abi organizacijas ir užtikrinti sinergiją bei bendradarbiavimą.“ Atsižvelgiant į tai, būtų keista tikėtis, kad praėjus vos dvejiems metams visos parlamentinės partijos, kurios pritarė minėtai Europos ir Užsienio reikalų komitetų Nuomonei, staiga kardinaliai keistų savo poziciją.

Susitarimo dėl užsienio politikos projekte netrūksta ir, švelniai kalbant, keistų teiginių. Pavyzdžiui 31-ame projekto punkte siekiama spręsti migracijos ir demografijos problemas, susitelkiant į „naujos nacijos tapatybės konstravimą“. Susidaro įspūdis, kad kažkam pabodo būti lietuviu tarp lietuvių, todėl nusprendė užsiimti nežinomo naujo žmogaus kūryba, užmiršus istorijos pamokas (žr. komunizmo statytojo kodeksą) ir tai, kuo visa tai įprastai baigiasi... Dar daugiau, nepaisant reikšmingai santūraus visuomenės požiūrio į daugybinę pilietybę ir tą patvirtinančio 2019 m. gegužės 12 d. referendumo rezultatų, 32-ame punkte susitarimo šalys turėtų pritarti pakartotiniam referendumui dėl daugybinės pilietybės. Lyg to būtų maža, 29-ame punkte siekiama „principinės laikysenos“, sprendžiant butaforines tomeševskininkų ir kitų panašių veikėjų kaip Stanislovas Tomas nuolat keliamas tautinių bendrijų „problemas“. Paradoksalu, tačiau Lietuva tarptautinėse organizacijose nesulaukia jokių rimtesnių priekaištų dėl valstybės politikos tautinių bendrijų atžvilgiu, bet tai nėra svarbu tarppartinio susitarimo projekto autoriams, nes dėl neaiškių tikslų reikia laikytis prielaidos, kad mūsų valstybėje yra kitaip.

Dar galima būtų kalbėti apie šio tarppartinio susitarimo projekto trūkumus, tačiau skaitytojas jau tikriausiai suprato, kad dabartinis projektas, kurį siūloma pasirašyti, praktiškai yra neįgyvendinamas, nes skirtingos politinės jėgos suvokia elementarią teisinio termino pacta sunt servanda reikšmę – sutarčių reikia laikytis. Taigi tokio susitarimo projekto turinys privalo būti permąstomas.

Pagrindinė tarppartinio susitarimo dėl bendros užsienio politikos projekto problema – aiškiai neišskirti esminiai prioritetai. Išskyrus principines Lietuvos užsienio politikos kryptis, keistųsi projekto formuluotės, būtų atsisakyta perteklinių, paradoksalių, vienas kitam prieštaraujančių ir sunkiai pagrindžiamų teiginių ir galima būtų iš esmės kalbėti apie bendrą sutarimą bei tokio susitarimo prasmę. Pavyzdžiui, galima būtų fiksuoti principinę partijų laikyseną dėl nacionalinių interesų gynimo tarptautinėse organizacijose ir kad bet kokie sprendimai, kurie galėtų silpninti Lietuvos suverenitetą, įskaitant sprendimų priėmimo procedūras (QMV), privalo būti priimami tik politinėms jėgoms, kurios pasirašo atitinkamą dokumentą, sutarus. Galima būtų sutarti ir dėl bendros pozicijos ES sutarčių keitimo klausimu – svarbiausi Lietuvos Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (juk dėl narystės ES balsavo Tauta). Kalbant apie Rytų kaimynystės politiką, bendras įsipareigojimas – besąlygiškai veikti siekiant, kad ES ir NATO „atvirų durų“ politika nuo deklaratyvios taptų realiai įgyvendinama. Transatlantiniai santykiai – orientuoti į JAV ir Europos suartėjimą, papildomumą bei vieningą ir glaudų veikimą, siekiant (kur įmanoma) bendrų socioekonominių, saugumo ir užsienio politikos tikslų. Rusijos agresijos Europoje akivaizdoje – elgtis su šia valstybe kaip valdoma teroristinio režimo. Kinijos ekonominės agresijos ir politinio spaudimo akivaizdoje vykdyti politiką, vedančią į 27+1 formatą. Patys susitarimo teiginiai turėtų brėžti sutartas bendras kryptis užsienio politikoje, nesiekiant suniveliuoti skirtingų politinių partijų ideologinių nuostatų užsienio politikoje. Priešingu atveju neliks pačios partinės užsienio politikos, nereiks ir politikų.