Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas. Strategija migracijai stabdyti – be Lietuvos valstybės?

Seime šiuo metu svarstoma Vyriausybės parengta Demografijos, migracijos ir integracijos strategija 2018–2030 metams. Minėta strategija yra padalinta į tris dalis ir apima platų spektrą klausimų, pradedant šeimos politika ir baigiant vyresnio amžiaus asmenų integracija.

Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad, nepaisant strategijoje išsikelto ambicingo tikslo – sulėtinti, o ilgojoje perspektyvoje, galutinai sustabdyti Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimą ir užtikrinti proporcingą gyventojų amžiaus struktūrą, – kai kurie siūlomi sprendimai labiau skirti atliepti Vyriausybės vykdomą politiką, o ne pasiekti išsikeltus tikslus.

Strategijoje konstatuojama, ir ko gero teisingai, kad sugrįžti į Lietuvą emigrantus skatina darbo pasiūla, socialinės garantijos, šeiminiai ryšiai ir draugai, tačiau respondentai neįvardina noro grįžti gyventi į Tėvynę dėl jų stipraus emocinio ryšio su ja. Kitaip sakant, Tėvynės meilės. Apie tai liudija ir mokslininkų atliekami tyrimai: vadovaujantis apklausomis, lietuviai yra vieni mažiausiai siejančių save su valstybe tarp ES ir EBPO valstybių-narių. Ši nuostata taip pat koreliuoja su noru išvykti iš šalies (strategijoje pateikiami dramatiški skaičiai, kad 15–19 m. jaunimo tarpe net 90 proc. respondentų galvoja apie emigraciją).

Strategijoje vadovaujamasi siauromis prielaidomis, kad pagrindiniai motyvai sugrįžti yra dvejopi: pirmiausia – materialiniai, o taip pat – prisirišimas prie Lietuvoje likusių artimųjų. Tačiau ekonomiškai Vakarų valstybės dar ilgai galės pasiūlyti geresnes materialines sąlygas, o tėvus ir artimuosius darosi vis paprasčiau kartu išsivežti iš Lietuvos, tad tai nėra jokia rimta paskata likti. Strategijoje tik užsimenama apie patriotizmą ir meilę Lietuvai. Galima apibendrinti, kad visą problemą tiek strategijos rengėjai, tiek išvykstantieji apibrėžia tik materialiniu ir socialiniu gerbūviu todėl, kad iš principo valstybė kaip tokia piliečiams nėra pažįstama. O ar galima mylėti tai, ko nepažįsti?

Dar nuo sovietinės okupacijos laikų nususintas Lietuvos istorijos mokslas taip ir neatgavo savo prieškarinio (pirmojoje Respublikoje turėto) statuso. Šiais laikais mokyklose nebėra atskiro Lietuvos istorijos vadovėlio, tad Lietuvos istorija tik pristatoma bendrame pasauliniame kontekste lyg vienas iš subjektų. Žinoma, vien su tuo sieti, kad nuo 2013 m. istorijos brandos egzaminą pasirenkančių abiturientų skaičius mažėja, neverta (2013 m. tokių buvo 40,55 proc., nuo 2016 m. sumažėjo iki apie 31 proc.). Tačiau faktai, jog mažėja ir laikančiųjų lietuvių kalbos egzaminą, o anglų kalbos egzaminas nuo 2015 m. jau tapo populiaresnis nei lietuvių kalbos, liudija, kad dviejų esminių atraminių tautos savimonės stulpų – Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos – svarba menksta.

Mūsų įsitikinimu be stipraus emocinio ryšio su Tėvyne tikėtis ne tik didžiojo išvažiavusiųjų sugrįžimo, bet ir dabartinių piliečių išlaikymo Lietuvoje – nerealu. Štai kodėl skaitydami minėtą strategiją suprantame, kad joje kalbama apie viską, tik ne apie šiuos tautos likimui esmingiausius dalykus.

Strategijos autoriai lyg ir pripažįsta patriotizmo, istorijos, kultūros ir vertybių svarbą norint stiprinti gyventojų ryšį su valstybe, bet šiems aspektams atliepti strategijoje skiriama vos 9 eilutės. Maža to, tarp tų eilučių galima aptikti ir tam tikrų įdomybių: pavyzdžiui, teigiama, kad etninės kultūros ugdymas mokyklose skatina mokinius sieti savo ateitį su Lietuva. Strategija taip pat numato siekį skatinti patriotiškumą ir su Lietuva susijusios kultūros formavimąsi. Tačiau toliau šie teiginiai nėra niekaip detalizuojami, todėl Vyriausybės paruoštas dokumentas iš esmės jokių galimų sprendimų ar jų gairių šiose srityse nesiūlo.

Apskritai, 12-as strategijos punktas parodo, kad demografijos klausimas buvo svarstytas technokratiškai ir formaliai, o ne iš esmės siekiant suvokti šią itin aktualią tautai ir valstybei problemą: vartojamos abstrakčios formuluotės („Strategija paremta demokratinei ir pilietinei visuomenei būdingomis vertybėmis <...>“), referuojama į Europos Sąjungos dokumentus, lyg Lietuvos demografinė situacija ir raida yra ne pirmiausia mūsų, o kažkieno iš išorės rūpestis, kurį reikia atliepti.

Žvelgiant plačiau, naivu būtų tikėtis, kad ši strategija būtų kas kita nei šios Vyriausybės vykdomos politikos atspindys. Kaip rodo Kultūros, Švietimo ir mokslo ministerijų veiksmai – Lietuvos kultūra, istorinė atmintis, o galiausiai ir pati lietuvių kalba šios kadencijos Vyriausybės yra stumiamos į paraštes.

Tokios politikos pavyzdžių nereikia toli ieškoti: Lietuvos istorinėje sostinėje Vilniuje desperatiškai vengiama pastatyti visus mūsų valstybingumo istorijos etapus jungiantį simbolį – Vytį. Naikinami arba „optimizuojami“ ir moksliniai institutai, kurių tyrimai yra būtini norint išsaugoti ir plėtoti mūsų kalbą ar istoriją. „Optimizacija“ neaplenkė ir muziejų, iš kurių siekiama pašalinti patyrusius vadovus, o pačius muziejus, kurių funkcija atlikti istorinius tyrimus, saugoti ir plėtoti kolekcijas, norima prijungti prie edukacinių centrų, tokių kaip Valdovų rūmai.

Galiausiai, aukštosiose mokyklose yra panaikinamos su lituanistika susijusios studijų programos. Universitetuose neliko magistro pakopos lituanistikos studijų, tik bakalauriatas. Geriausiu atveju pasiūlomos tik subendrintos magistro studijos. Tuo pat metu Vilniaus universitete buvo „reformuotas“ Filologijos fakultetas, kurio katedrų pavadinimuose nebeliko net žodžių lietuvių kalba, baltistika ar lietuvių literatūra – viskas „subendrinta“ ir „optimizuota“.

Galima bandyti įžvelgti skirtingus motyvus – kai kam gali pasirodyti, jog tai tikslingai vykdomas tautos pamatų griovimas. Tačiau neatmestinas ir elementarus šių „reformų“ finansinis, o gal net ir ilgainiui – privatizacinis – motyvas. Būtina suprasti, kad valstybės išlaikymas kainuoja, o kai kurie dalykai iš viso negali būti vertinami pinigine išraiška, nes kyla pavojus iškreipti jų prasmę. To nesupratimas lemia, kad šiuo metu vykdoma kultūros ir švietimo politika yra fragmentiška, sutelkta tik į pavienes vadybinio pobūdžio iniciatyvas bei sėkmingai veikiančių institucijų griovimą. Nesuvokiama, kad pavieniais renginiais ar „pasišokimais“ istorinės ir kultūrinės tapatybės nesukursime. Jokia idėja ar strategija netaps gyvybinga neatsakius į fundamentalų filosofo Alvydo Jokubaičio iškeltą klausimą – „kodėl verta likti lietuviais?“ – ir nekuriant pačios lietuvybės turinio.

Šiandien galime kurti paskatas jauniems žmonėms pasilikti Lietuvoje, bet jeigu ryšys su valstybe ir tauta nebus ugdomas šeimoje ir mokykloje, o Lietuvos kultūra ir istorija nebus puoselėjama viešai, tos iniciatyvos bus bevaisės. Lietuvos valstybė viešojoje erdvėje šiuo metu menkai tematoma, o žmonės negali tapatintis su tuo, ko nemato.

Panašiomis strategijomis ir kitomis priemonėmis privalome išsikelti sau tikslą, kad Lietuvos valstybė kalbos, kultūros ir istorijos pavidalu atsirastų mūsų švietimo programose ir viešojoje erdvėje ir tik tada kalbėti apie gyventojų santykį su ja. Apie strategijas, kuriomis siekiame spręsti esminius valstybės ir tautos gyvybingumo klausimus, negalime galvoti vien kaip apie ekonomines programas. Šiandien, kai iš vienos pusės matome bet kokius tapatybinius pagrindus neigiantį kosmopolitizmą, o iš kitos į minėtus procesus reaguojantį suprimityvintą Naisių etnocentrizmą, privalome stiprinti institucijas, kurios puoselėtų mūsų kalbą, kultūrą, istorinę atmintį ir taip padėtų pagrindus mūsų visuomeniniam gyvenimui. Deja, kol kas nuosekliai žengiama priešinga kryptimi.