Manoma, kad šiai Sutarčiai rastis reikšmingi tapo keli istoriniai įvykiai 1993 m. rudenį. Vienas jų – išsilaisvinusios Lietuvos gyvenimo įvykis: popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkasis vizitas Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4–8 dienomis ir lietuviškai sakomos Šventojo Tėvo kalbos, kurios neabejotinai kūrė palankią terpę tarpvalstybinių santykių atšilimui. Jis įvyko po to, kai iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Tam tikruose Lenkijos visuomenės sluoksniuose netgi cirkuliavo nuomonė, kad popiežius išdavęs Lenkiją. Jis esą pasirašė dėl ketvirto jos padalijimo, pripažindamas dabartines sienas ir Vilnių kaip Lietuvos sostinę.
Antrasis veiksnys – 1993 m. rugsėjo pabaigoje įvykusi konstitucinė krizė Rusijoje, peraugusi į tiesioginę ginkluotą konfrontaciją tarp prezidento Boriso Jelcino ir Rusijos Federacijos parlamento. Trečias svarbiausias veiksnys – bendras geopolitinis tikslas: narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) siekis. Lietuvos Seime 1993 m. spalio 5 d. pasirašytas devynių skirtingų partijų pareiškimas dėl narystės NATO, gruodžio mėnesį Seime priimtas nutarimas dėl integracijos į NATO ir 1994 m. sausio 4 d. Lietuvos Prezidento išsiųstas laiškas NATO generaliniam sekretoriui dėl siekio prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties.
Varšuva taip pat spartino Sutarties su Lietuva rengimą, tą „skubėjimą“ galėjo lemti tai, kad Lietuva buvo likusi vienintele kaimynine valstybe, su kuria Lenkija neturėjo tarpvalstybinės sutarties, antra, ta pati geopolitinė ambicija – narystė NATO, nes 1994 m. sausio mėnesį Briuselyje planuota sušaukti Aljanso viršūnių susitikimą, kuriame turėjo būti svarstomi organizacijos plėtros klausimai.
Dar prieš Sutarties ratifikavimą jos tekstas kliuvo kai kuriems Lenkijos veikėjams. Garsus lenkų istorikas Piotras Losovskis interviu Lenkijos radijui pabrėžė kad dar iki Sutarties ratifikavimo Lenkija turi pateikti Lietuvai papildomų reikalavimų, kad būtų tiksliai išdėstyta, kokias konkrečiai teises turės Lietuvos lenkai, o vienas žymiausių komunistinio laikotarpio disidentų, istorikas ir politikas, buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Bronislovas Geremekas stebėjosi, kodėl Vytautas Landsbergis nori, kad sutartyje būtinai būtų pasmerkta Želigovskio akcija – juk Lenkija jokio ekspansionizmo nerodanti.
Derybose Lietuvos pusė neįtvirtino Sutartyje Lenkijos įvykdytos 1920–1939 m. rytinės Lietuvos dalies ir ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus okupacijos ir aneksijos fakto pripažinimo. Iš esmės reikia konstatuoti, kad Lenkijos pusė nuo pirmojo Sąjūdžio delegacijos (kurioje turėjau garbės dalyvauti kaip „Atgimimo“ korespondentas) vizito į Lenkijos Seimą 1989 metų gruodį, kai lietuviai aiškiai pasakė, kad tolesnė dvišalių santykių perspektyva priklausys nuo to, ar lenkai nuoširdžiai valstybiniu lygmeniu gebės įvertinti Suvalkų sutarties sulaužymą ir jos pasekmes, laikėsi tvirto „ne“ okupacijos ir aneksijos fakto pripažinimo atžvilgiu. Iš esmės dėl šių priežasčių 1994 m. spalio 13 d., ratifikuojant sutartį, kai kurie Seimo tuometės opozicijos atstovai (Vytautas Landsbergis, Emanuelis Zingeris, Andrius Kubilius, Vladimiras Jarmolenka, Laima Andrikienė, Romualdas Ozolas ir kt.) balsavime nedalyvavo, keli balsavo prieš (Balys Gajauskas, Saulius Pečeliūnas, Zita Šličytė, Kazimieras Uoka, Stasys Malkevičius ir kt.), dar keli susilaikė (Vidmantas Žeimelis, Romualda Hofertienė, Antanas Račas) ir keli balsavo už (Algirdas Saudargas, Povilas Katilius, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Kęstutis Dirgėla, Juozas Dringelis).
Kompromisas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Sutarties sąlygų buvo pasiektas dėl, kaip jau minėta anksčiau, geopolitinių priežasčių – nestabilios situacijos Rusijoje ir potencialių imperinių ambicijų (Vidurio ir Rytų Europos šalys, Lietuva ir Lenkija įžvelgė pavojų savo suverenitetui bei nacionaliniam saugumui) ir integracijos į Vakarų struktūras, kurios svarbi dalis – santykių su kaimynais sureguliavimas. Įsitikinimas, kad turimas nuostatas apie istorinę praeitį būtina paaukoti dėl geopolitinių tikslų ir atskirti nuo tarpvalstybinės sutarties, buvo lemiamas, siekiant šio dvišalių santykių sureguliavimo kompromiso.
Pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms, Lietuvai ir Lenkijai tapus ES ir NATO narėmis, atsiradus visapusiškam regioninio bendradarbiavimo poreikiui ir bendram priešui-agresoriui rytuose, dvišalių santykių dinamika keitėsi, tačiau lenkams istoriškai būdingas ir prieš kiekvienus nacionalinius rinkimus akivaizdžiai išryškėjantis politinių sąlygų diktavimas Lietuvai išliko. Nors Sutarties šalys įsipareigoja nesikišti į valstybių vidaus reikalus (Sutarties 1 str. ir 2 str.), politinė praktika, Lenkijos kai kurių politikų veiksmai rodo visai ką kitą, kaip ir paskutiniai „kalėdiniai“ praėjusių metų gruodžio 13 d. Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Konstantino Radvilos duoti nurodymai sukviestiems Seimo tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės nariams – apie tai, kaip Lietuvos politikai turi vykdyti „įsipareigojimus“ Lietuvos lenkų tautinei bendrijai. Kitas nesenas pavyzdys – vasario 5 d. Lenkijos Seimo pirmininko Simono Holovnijos susitikimo metu su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen kelti nepagrįsti reikalavimai: „Jeigu bus išspręstos švietimo, pavadinimų lentelių lenkų kalba problemos, įvyks proveržis ir bus galima koncentruotis ties kitais dalykai.“
Paradoksas, tačiau kai Lietuva ir Lenkija pasiekė NATO ir ES narystes, Sutartis, deja, tapo nuolatine Lenkijos politikų ir Lietuvos antivalstybinių veikėjų platforma, siekiant klaidingai argumentuoti, kad „kažkas ir vėl kažko nevykdo, ir vėl kažką pažeidžia dvišalėje Sutartyje.“
Štai keletas ryškiausių to liudijimų. Aptariamoje Sutartyje įtvirtinta sąlyga vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį (14 str.). Lietuva, nepaisydama nuolatinio Lenkijos spaudimo, taip ir elgėsi beveik trisdešimt metų, kol... neišlaikiusi kapituliavo ir Seimas 2023 metais priėmė įstatymą dėl nelietuviškų q, w, x raidžių vartojimo asmens vardo ir pavardės asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose, o Konstitucinis Teismas („susirašinėjimo būdu“ – pasislėpęs nuo visuomenės) išaiškino, kad tai neprieštarauja Konstitucijai. Lyg to būtų maža, Lenkijos politikai su vietiniais tomaševskininkais šiandien eina toliau – siekiama įteisinti vardų ir pavardžių rašymą lotyniškomis raidėmis su diakritiniais ženklais. Ir nors Lietuvos Konstitucinis Teismas 2023 m. gruodžio 28 d. konstatavo, kad rašyti asmens vardą ir pavardę su diakritiniais ženklais būtų galima tik leidus Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK), pati formuluotė liudija Konstitucinio Teismo teisėjų pasirengimą tenkinti bet kokį politinį užsakymą, nes „apdairiai“ atsiribojama nuo Konstitucijoje „mirtinai įkaltų“ lietuvių kalbą saugančių straipsnių ir akcentuojamos lietuvių kalbos ekspertų, Lietuvių kalbos instituto mokslininkų ir VLKK „galios“, kuri jau ne kartą buvo Lietuvos valstybės vadovų ar politinių koalicijų paminta ar tiesiog ignoruojama.
Kitas kukliai Lietuvos nutylimas, taigi ir nevykdomas, Sutarties 18 str., kuriuo pripažįstama būtinybė šalims bendradarbiauti grąžinant kultūros vertybes, kurios buvo išvežtos iš kitos šalies teritorijos, pažeidžiant tarptautines normas. Verta priminti, kad kultūros vertybės dideliais kiekiais iš Lietuvos į Lenkiją buvo siunčiamos evakuaciniais ešelonais, kuriais kėlėsi lenkai repatriantai. Iš viso 1945 m. balandžio 25 d. ir 1947 m. gegužės 27 d. į Lenkiją kultūros vertybėms siųsti buvo panaudota 17 ešelonų ir išsiųsta 129 skrynios kultūros vertybių bei 110 vienetų baldų, dešimtys tūkstančių Vilniaus arkivyskupijos bibliotekos tomų bei filomatų archyvas. Vietinės Lietuvos komunistų partijos atstovams kultūros vertybių išsaugojimo klausimas buvo nesvarbus, kai kuriems jų tai tapo verslu: jie už nemažas sumas parduodavo knygas, meno dirbinius, archyvinius dokumentus.
Nors, pagal Sutarties 18 str. 3 punktą, šalys turėjo paskirti šalių Vyriausybių įgaliotinius, siekiant realizuoti kultūrinių vertybių grąžinimą, Lietuvoje apie Vyriausybės įgaliotinį, kuris būtų atsakingas už Lenkijos išvežtas Lietuvos kultūrines vertybes, girdėti neteko. Lenkijos ir Lietuvos kultūrinių vertybių klausimas yra persipynęs, todėl Lietuvos istorikams, paveldosaugininkams – tyrinėtojams ir praktikams, besidomintiems kultūros paveldu, atsidūrusiu užsienyje – būtų naudinga susipažinti su lenkų mokslininko Darjušo Matelskio darbais, nes jo knygose galima rasti daug Lietuvos kultūros paveldo istorijos siužetų.
Dar vienas realiai neįgyvendinamas 16 Sutarties straipsnis, kurio 2 punkte imperatyviai deklaruojamas šalių tautinių bendrijų lojalumas Lietuvai ir Lenkijai. 1991 metais, kai nelojali vietinė komunistinė nomenklatūra Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bandė „autonomizuoti“ Pietryčių Lietuvą, Lenkijos politikai rūpinosi jais, atkakliai siekdami išlaisvinti juos nuo pagrįstai įvesto tiesioginio valdymo. Jais rūpinasi ir iki šiol, nuolat skirdami nemenkas finansines dotacijas. Neatsitiktinai 2023 m. gegužės 5 dieną rusiškojo imperializmo simbolio – Georgijaus juostelės – nešiotojas Waldemaras Tomaszewskis ir Kovo 11-ąją nebalsavęs už Lietuvos nepriklausomybę, „jedinstvininkas“ Stanislavas Peško buvo iškilmingai Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio apdovanoti valstybiniu „Garbės ženklu už nuopelnus lenkų diasporai“.
Koks tokios Sutarties likimas? Nežinau, ji buvo sudaryta 15 metų laikotarpiui, tačiau jos galiojimas yra automatiškai pratęsiamas penkerių metų laikotarpiams, jei nė viena iš Šalių nenutrauks jos notifikavimo būdu ne vėliau kaip prieš metus iki eilinio Sutarties galiojimo termino pabaigos. Dabar esame sąjungininkai, susaistyti ES ir NATO sutarčių, be šios Sutarties, kuri vienaip ar kitaip sprendžia tarpusavio klausimus, klausimas, kaip būtų buvę. Nuoširdžiai nesu tikras, kad yra galima nauja sutartis, kurioje būtų teisingiau nei dabar atspindėta dvišalių santykių esmė. Gal jos ir nereikia...
***
Audronius Ažubalis yra Seimo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.