Audronius Ažubalis. Lietuvos šaulių sąjunga politiniuose skersvėjuose

Šis politinis laikotarpis valstybėje bus prisimenamas ilgai ne tik dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, pasaulinės COVID-19 pandemijos, energetinių ir finansinių iššūkių Europai, bet ir dėl bandymų iš esmės pakeisti didžiausios valstybėje visuomenės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos (toliau – LŠS) profilį – iš sukarintos ir Tėvynės gynybai pasiruošusios, savanoriškos ir savarankiškos visuomenės asociacijos į savanorišką (nesavarankišką) civilines funkcijas vykdančią ir suvalstybintą įstaigą prie Vyriausybės.

Idėja (jau įgaunanti juridinį pavidalą – Seime projektui pritarta po svarstymo) perkelti LŠS organizaciją iš Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės pavaldumo į Vyriausybės ir jos kanceliarijos politinį lauką jokios pridėtinės vertės šiai organizacijai nežada, išskyrus vieną dalyką, kurį dažnai kartoja šio įstatymo projekto apologetai – bus daugiau pinigų. Tokius argumentus vertinu kaip bandymą nupirkti LŠS, nes iš tiesų šauliu tampama dėl rimto nusistatymo ginti Tėvynę ir įsisąmoninus, kad turėsi skirti ne tik laiko šaulio veiklai, bet ir asmeninių lėšų ekipuotei. Tačiau kartu reikia pripažinti, kad šiandien be valstybės ir visuomenės paramos LŠS nebūtų tokios kokybės organizacija, kokia yra dabar... Kita vertus, nežinau tokio atvejo, kad premjeras (kad ir kas jis būtų) turėtų kažkokį atskirą kapšą nuo viso valstybės iždo. Dar vienas projekto teikėjų argumentas, kad neva dėl pavaldumo pakeitimo LŠS įgaus didesnį politinį svorį, yra dar keistesnis, ypač prisiminus vieno LŠS tėvų-kūrėjų Vlado Putvio Putvinskio kurtos sąjungos esminę nuostatą – demokratinės, visiškai nuo partinės politikos atsiribojusios organizacijos, kitaip sakant, kas norėjo tarpukario Lietuvoje, tas galėjo būti šauliu, gal todėl Lietuvos Šaulių Sąjungoje sutartinai galėjo dirbti socialdemokratas Kipras Bielinis su krikščioniu demokratu Mykolu Krupavičiumi, o šiedu su liaudininku Mykolu Sleževičiumi, tautininku Antanu Smetona ir santariečiu Petru Leonu.

Kuriant naujos kokybės ir pagreičio Šaulių sąjungą, svarbu atsiremti į jos tėvų-kūrėjų viziją, pabrėžiant jos visuomeniškumo, nepartiškumo ir ypač savarankiškumo principus, jokiu būdu nemažinant glaudaus bendradarbiavimo su krašto apsaugos sistema Tėvynės saugumo stiprinimui.

Šiuo metu Seime svarstomame LŠS įstatyme yra keletas dalykų, kurie iš esmės keičia organizacijos profilį. Nė vienoje Vakarų demokratinėje valstybėje nėra tokios vyriausybės, kuri teiktų paramilitarinės, savarankiškos visuomenės organizacijos vado kandidatūrą, organizacijos kontrolės komisijos narius, įskaitant pirmininką, rengtų organizacijos statutą ir įgytų teisę šaukti neeilinį organizacijos suvažiavimą.

LŠS pertvarka turėtų būti orientuota ne tik į savaiminę LŠS plėtrą, užtikrinant gerokai didesnį organizacijos finansavimą, bet ir išlaikant šios organizacijos visuomeniškumo, savarankiškumo ir kariškumo dėmenis kaip LŠS pertvarkymo prioritetus. Taigi kaip ketinama perkeisti didžiausią Lietuvoje savarankišką sukarintą visuomenės organizaciją Lietuvos šaulių sąjungą?

LŠS reformą galima nagrinėti pagal tris tarpusavyje susijusius aspektus: 1) LŠS kaip sukarintos pilietinės savigynos asociacijos profilio pakeitimą į sukarintos gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų vykdymo universalios asociacijos profilį; 2) LŠS kaip sukarintos pilietinės savigynos organizacijos prie Krašto apsaugos ministerijos perkėlimo prie LR Vyriausybės; 3) LŠS vado skyrimo tvarkos ir jo pavaldumo pakeitimo.

LŠS „suvalstybinimas“ ir „sucivilinimas“

LŠS siekiama „suvalstybinti“ ir iš jos padaryti valstybės institucijų valdomą įstaigą priskirtoms civilinėms universalioms užduotims atlikti prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pagal naująjį LŠS apibrėžimą, LŠS nebebus savarankiška visuomenės organizacija, kaip kad buvo daugiau nei šimtą metų. Tiesa, svarstymo metu Seime, po karštų debatų, tarsi ir pavyko projekto steigėjus įtikinti, kad LŠS „savarankiškumo/ savaveiksmiškumo“ sąvoka privalo išlikti, pavyko netgi kartu tokią pataisą pasirašyti, dėl kurios turėtų būti įstatymo projekto priėmimo metu Seime balsuojama... O kol kas projekte įrašyta, kad LŠS tiesiog taps „valstybės remiama ir padedanti užtikrinti nacionalinį saugumą ir gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimą savanoriška sukarinta asociacija, [kuri veiks įstatymo ir LŠS statuto rėmuose]“. Taigi LŠS atimama iš visuomenės ir perkeičiama į plataus spektro organizaciją priskirtoms funkcijoms atlikti, o tai reiškia jos atitolinimą nuo esminių LŠS uždavinių – visuotinio tautinio ir patriotinio auklėjimo bei rengimosi Tėvynės gynybai (kinetiniam ir nekinetiniam pasipriešinimui).

1. LŠS savaveiksmiškumo/ savarankiškumo principo atsisakymas

Pagal organizacijos reformą, LŠS savarankiškumo principo neliktų pačiame organizacijos apibrėžime, tačiau LŠS kaip sukarinta pilietinė savigynos organizacija prie Krašto apsaugos ministerijos būtų pavaldi LR Vyriausybei. Vyriausybė yra sudaryta iš keturiolikos specializuotų skirtingų ministerijų, kurios (nors siekia veiksmų koordinavimo) savo darbo efektyvumo siekia nesiblaškydamos į kitoms ministerijoms priklausančias atsakomybių sritis. Todėl kyla natūralus klausimas, kaip susijęs Susisiekimo, Žemės ūkio, Teisingumo arba Energetikos ministerijų darbas su tuo, kam buvo kuriama ir veikė bei veikia Lietuvos šaulių sąjunga?

Šiuo metu LŠS pagalbos teikimo vykdomosios valdžios ir civilinės saugos institucijoms paskirtis yra nenuolatinė, dalies LŠS narių teikiama griežto savanoriškumo (savanorystės) pagrindu, susidarius išskirtinėms grėsmės aplinkybėms ir atsiradus civilinės visuomenės saugos poreikiams – krizinių ar ekstremalių situacijų dėl gaivalinių nelaimių, infrastruktūros katastrofų ir kitais išskirtiniais atvejais, tačiau kuriama teisinė prievolė ir įpareigojančios organizacijos funkcijos lemtų LŠS veikimą „pagal iškvietimą“, o keturiolikos skirtingų ministerijų tarpinstitucinis konkuravimas (vienu metu iškilus skirtingiems iššūkiams) dėl LŠS pajėgumų vadą paverstų to laikotarpio Vyriausybės politiniu įrankiu.

2. Politizuota Ministro Pirmininko pareigybė ir LŠS kaip priedėlis prie jos

LŠS yra krašto apsaugos sistemos veiklos dalyvė, kuriai vadovauti įgaliotas krašto apsaugos ministras. Tačiau įstatymo projekte teikiamas LŠS vado paskyrimo tvarkos keitimas LŠS įstatyme reikštų krašto apsaugos ministro tiesioginių įgaliojimų perdavimą Ministrui Pirmininkui ir Vyriausybei. Jeigu toks LŠS įstatymas būtų priimtas, jis keltų konstitucingumo klausimą... Čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 str. nustato, jog valstybės gynybos civilinė vadovybė yra Lietuvos Respublikos Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas – ir krašto apsaugos ministras. Operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Prezidento ir per krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, kuris civilinės vadovybės duotas užduotis įgyvendina kariuomenės vado įsakymais. Todėl kyla natūralus klausimas: o kuo čia dėta Vyriausybė, kurios vadovo pareigos yra ko gero labiausiai politizuotos valstybėje?

Kai kam gali kilti klausimas: tai naujajame LŠS įstatyme viskas taip blogai? Tikrai ne. Po karštų debatų Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ir svarstymo Seime buvo pritarta arba iš dalies pritarta kai kuriems esminiams siūlymams, pvz. tikėtina bus išsaugotas LŠS savaveiksmiškumo (savarankiškumo) principas organizacijos apibrėžime, įstatymo preambulėje LŠS įtvirtinta ir kaip tautinio ugdymo subjektas. Galėčiau vardyti ir daugiau naujojo įstatymo projekto privalumų: paskirta atskira biudžeto eilutė Krašto apsaugos ministerijos biudžete, bus įkurtas Mokymų centras, kursiantis vieningą šaulių mokymo doktriną ir metodikas, pirmą kartą juridiškai bus įteisintos „komendantinio šaulio“ ir „komendantinių LŠS ginkluoto pasipriešinimo vienetų“ sąvokos ir dar daug kas kita, tačiau ar tai atsvers esminius pokyčius sąjungoje, kuriuos siūlo įstatymo projekto teikėjai?