ES naujokų užsienio ir saugumo politikos išsiskyrimas pirmiausia atsispindėjo santykiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Rytiečiai įprastai palaikydavo JAV administracijos sprendimus, kas leido viceprezidentui Dickui Cheney‘iui kalbėti apie „naująją“ ir „senąją“ Europas, o Prancūzijos prezidentui Jacques‘ui Chiracui laidyti pastabas apie „infantilius“ ir „neapgalvojančius“ europiečius, ES narius, kurie „praleidžia progą užsičiaupti“.
Nenuostabu, kad Prancūzijos idėjos apie Europos autonomiją ar NATO „smegenų mirtį“ sulaukė šaltos Rytų ir Vidurio Europos valstybių reakcijos, o Vokietijos ekonominiai santykiai su Rusijos Federacija (Nord Stream-1 ir 2) – aršios kritikos. Buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministras Hubertas Védrine‘as kartą yra pasakęs, kad Europa taip ilgai tapatino taiką su laime, kad ją apniko „strateginė letargija“, kas, mano nuomone, ilgai neleido ES visuotinai pripažinti, kad bendro priešo atpažinimas ir bendri veiksmai prieš jį – ES vienybės garantas.
Rytiečių nuolatinė kritika Vakarams dėl jų neprincipingos ir pavojingos užsienio politikos su Rusija, užmerkiant akis prieš pastarosios įvykdytą agresiją Gruzijoje ir Ukrainoje, negalėjo neerzinti ES valstybių kūrėjų, kalbančių apie vertybes ir darančių pelningus sandorius su totalitarais.
Štai, matyt, tada ir buvo pradėta galvoti, kaip iš esmės keisti vidines ES žaidimo taisykles, kad viskas grįžtų į senąsias vėžes ir „didieji berniukai“ vėl užimtų jiems prideramas, ES esminius klausimus sprendžiančiųjų vietas.
Taip ir atsirado idėja pradėti ES pertvarką, ją užmaskuojant Konferencija apie Europos ateitį. Šią Vokietijos ir Prancūzijos idėją karštai palaikė ir berods pirmasis įgarsino Europos Parlamentas, jau dešimtmečius netveriąs nuo įvairių panašaus pobūdžio iniciatyvų (siekiama galios nacionalinių parlamentų sąskaita). Šių ir panašių iniciatyvų esmė – „tikro“ parlamento, kontroliuojančio ES institucijas su įstatymų leidybos teise ir paneuropiniais rinkimų sąrašais, atsiradimas. Ir čia rimtą klausimą kelia itin dažnas Konferencijos idėjinių organizatorių nuolatinis piliečių nuomonių svarbos akcentavimas – tarsi atviras tiesioginės demokratijos metodo įvedimas. Na, galbūt kai kas siekia, kad Konferencijos renginiuose svarbų, jei ne lemiamą, balsą įgautų masinės piliečių agoros, o ne nacionaliniai tų pačių valstybių narių piliečių išrinkti parlamentarai...
Konferencija nesibaigė taip, kaip tikėjosi organizatoriai, valstybių narių politinis elitas itin atsargiai žiūrėjo į suorganizuotus Europos piliečių pageidavimus. 2022 metų gegužės 9 dieną (Europos dieną) Slovėnija, Rumunija, Lenkija, Švedija, Malta, Lietuva, Latvija, Suomija, Estija, Danija, Čekija, Kroatija ir Bulgarija išplatino Pareiškimą, kuriame sveikinamas precedento neturintis „demokratinis pratimas“ įtraukti piliečius į apmąstymus dėl Europos ateities. Jame konstatuojama, jog „Mes jau turime Europą, kuri veikia“. Šio Pareiškimo esmė – bet kokios iniciatyvos keisti ES sutartis ir funkcionuojančias institucijas yra nepageidaujamos ir rizikingos. Dokumente pažymima, jog ES pakankamai greitai ir efektyviai veikė pagal dabartines sutartis, priimant bendrus sprendimus – net kriziniu laikotarpiu, per COVID-19 pandemiją ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu, – todėl argumentas dėl per menkų ES rezultatų yra nepagrįstas.
Nepaisant trylikos skirtingų valstybių pozicijos prieš ES sutarčių keitimą, tų pačių metų tą pačią dieną (2022 m. gegužės 9 d.), ES Parlamento pirmininkė Roberta Metsola, EVT pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen gavo piliečių Konferencijos / forumo dėl Europos ateities valdybos ataskaitą, kurioje pateikti 49 siūlymai su daugiau nei 300 priemonių 9 temoms pagal 178 Europos piliečių forumo rekomendacijas, įskaitant ES sutarčių keitimą, pereinant nuo vienbalsiškumo prie kvalifikuotos daugumos balsavimo EVT.
Sprendimo iš ES institucijų ilgai laukti nereikėjo. Po mažiau nei mėnesio, 2022 m. birželio 8 dieną, Europos Parlamentas, vadovaudamasis ES piliečių Forumo „rezultatais“, priėmė rezoliuciją (355 balsavo už, 154 prieš ir 48 susilaikė) dėl ES sutarčių keitimo, kviečiant ES valstybių vadovybes pritarti kvalifikuotos daugumos balsavimui Taryboje ir (kad ateityje būtų mažiau „problemų“) suteikti daugiau galių Europos Parlamentui, t. y. teisę inicijuoti, keisti arba atšaukti teisės aktus ir visapusiškai kontroliuoti ES biudžeto paskirstymą. Taigi trylikos ES valstybių „nepalanki“ pozicija buvo paminta, prisidengiant surežisuotos Europos piliečių konferencijos rezultatais.
Jau kuris laikas Briuselio politiniuose kuluaruose kalbama, kad ES plėtra taip pat tapo įrankiu didžiųjų valstybių rankose, siekiant susigrąžinti galios svertus Sąjungoje: norite plėtros, norite Ukrainą matyti Bendrijoje, keiskite ES sutartis, atsisakykite veto teisės, įveskite paneuropinius rinkimų sąrašus.
Visa tai atspindi ir visiškai nestebina Vokietijos kanclerio vyriausio patarėjo Jörgo Kukieso 2022 m. lapkričio 25 d. pasisakymas: „Mes kaip Vokietijos vyriausybė turime labai aiškią poziciją šiuo klausimu ir atsakymas yra toks, kad mums reikia [ES] institucinės reformos. [Jei ne dabar,] Bent jau tuo pačiu metu kaip ir [ES] plėtra. “ Prieš tai Vokietijos kancleris Olafas Scholzas yra pasakęs, kad Europos sutartys „nėra iškaltos akmenyje“ . Kitaip tariant, Vokietija net negalvoja apie ES plėtrą, įskaitant Ukrainos narystę ES, kol nebus įgyvendintos Vokietijai palankios ES institucinės reformos. Jų ašis – kvalifikuotos daugumos balsavimas dėl užsienio ir saugumo politikos, įskaitant ES mokesčių politikos klausimus.
Teiginius apie būtinybę reformuoti ES ir keisti galiojančias sutartis patvirtina Europos Liaudies partijos frakcijos (toliau – EPP) priimtas ir lapkričio 24 dieną paskelbtas dešimties „žingsnių“ Pareiškimas dėl Ukrainos, kurio projektą rengė Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Šis dokumentas tapo oficialia frakcijos pozicija. Jame teigiama, kad ES būtina nedelsiant imtis veiksmų siekiant padėti Ukrainai laimėti karą ir Europos žemynui atlaikant karo keliamus iššūkius. Suponuojama, kad besitęsianti geopolitinė krizė yra galimybė ES tapti stipresnei užsienio ir saugumo politikos klausimais. Su dauguma siūlomų „žingsnių“ galima sutikti ir nuoširdžiai jiems pritarti, tačiau ką bendro su Ukrainos reikalu turi 5-asis „žingsnis“? Cituoju: „ES turėtų paspartinti savo vidaus reformas, kad pasirengtų būsimai plėtrai. Todėl pasirengimas ES Reformų Konventui [ES sutarčių keitimui – aut.] ir jo sėkmė turės didelę geopolitinę reikšmę.“ Šis teiginys tiesiog atkartoja ankstesnį Vokietijos vyriausybės ultimatyvų politinį šantažą: ES plėtra negalima, jei nebus įgyvendintos institucinės reformos, pereinant prie kvalifikuotos daugumos balsavimo užsienio ir saugumo politikoje.
Panašiai, tik kiek plačiau, kalbama 10-ajame EPP frakcijos Pareiškimo „žingsnyje“: „ES [DE, FR, IT, NL ir kitos senbuvės – aut.] turi išeiti iš šios geopolitinės krizės geopolitiškai stipresnė. ES turi atvirai išnagrinėti didžiausias praeities ES geopolitines klaidas, dėl kurių kilo ši krizė. ES turi nustoti bijoti V. Putino, nes šis silpnumas tik provokuoja V. Putiną. ES turi turėti daug ambicingesnę ES plėtros strategiją, ypač Ukrainos atžvilgiu. ES turi ‚europeizuoti‘ savo užsienio ir saugumo politiką ir pereiti prie daugumos balsavimo (atsisakant ,veto‘ teisės) priimant ES sprendimus užsienio politikos klausimais. ES turi būti pajėgi per karą sutelkti daug daugiau lėšų ir investuoti jas į ES karinės pramonės gamybos didinimą.“
Karo pabaiga ir Ukrainos pergalė vienareikšmiškai šiuo metu yra daugelio valstybių politinis tikslas trumpuoju laikotarpiu, tačiau vėlgi nutylima, kad karo eiga Ukrainoje nėra niekuo susijusi su vidinėmis ES reformomis ir ultimatyviu raginimu keisti ES sutartis, išskyrus išryškėjusius ir iki šiol egzistuojančius skirtingus ES valstybių interesus užsienio ir saugumo politikoje.
Žinant ES valstybių esminius interesų skirtumus užsienio politikoje, skirtingą požiūrį į Rusiją ir Kiniją, transatlantinių santykių svarbą bei siekiant išvengti Europos Sąjungos susiskaldymo, svarbu suvokti tariamo „europeizavimo“ problemiškumą. Šiandien, atrodo, norint įgyvendinti Vokietijos ar Prancūzijos ir šiandieninio Europos Parlamento daugumos interesus atitinkančias pertvarkas ES lygmenyje yra pasirinktas taranuojantis politinis veiksmas, kurio rizikas, pavojus ir grėsmes nacionaliniams valstybių narių interesams net sunku įsivaizduoti. Ar ne geriau būtų išlaikyti nepritarimo galimybę – nieko nepaliekant už šalto nepasitenkinimo ir pagiežos borto, už kurio nelieka atskirų valstybių savarankiškumo, kur dingsta bendro veikimo viltis ir lieka tik vienas vienintelis atskirų valstybių išlikimo valstybėmis klausimas... Ar siekdami vieningos ES tikrai norime „kelių greičių“ Europos ir dviejų, trijų ar daugiau Europos Sąjungų Europos Sąjungoje?