Visai neseniai išgirdus ministro iš Seimo tribūnos rėžtas kalbas, kad mūsų medikai yra giriami Europos ir pasaulio mastu, natūraliai kyla klausimas: kam prireikė keisti sistemą, kuri nėra sugedusi? Kalbu apie medikų akreditavimą, licencijavimą ir kvalifikacijos kėlimą. Tikro atsakymo nežinau. Vienas iš galimų variantų, kad tiesiog nesugalvojama, ką veikti, o pasirodyti kažką nuveikus norisi. Kita, kiek labiau tikėtina versija, kad reikia sukurti darbo vietas reikiamiems žmonėms, sukurti mechanizmą pasipinigauti iš medikų ir sudaryti galimybes susidoroti su neįtinkančiais medikais.
O susidoroti pagundų gali kilti labai daug. Ne taip pakalbėjo, ne tų pažiūrų, neetiškas ir t. t. LRT žurnalistui Virginijui Savukynui užteko socialiniame tinkle pakritikuoti ministrę ir uolūs LRT etikos sargai (savivalda) „ėmėsi spręsti klausimą iš esmės“. Tačiau tokia sistema su medikais šiuo metu nelabai išdegtų. Kol kas medikai iš tiesų yra nepriklausomi. Buvęs nevykęs bandymas kalbėti visų medikų vardu ilgai neišgyveno. Medikų sąjūdis išleido savo flagmanus į valdžią ir nugeso. Neberasite jo svetainėje anei ataskaitos už paskutinius metus, anei išvardintos vadovybės. Nebereikia. Bet buvusiems sąjūdžio flagmanams reikės kažkur sugrįžti. O ką, jei tos vietos, kur bus grįžtama po politikos, turėtų dar ir viešojo administravimo įgaliojimus?
Ir medikai čia ne vieninteliai. Štai Vyriausybė pateikė išvadą dėl Psichologų praktinės veiklos įstatymo ir nurodė įsteigti „rūmus“. Problema ta, kad psichologai visai nenori būti „valdovais“ ir rūmams prieštarauja. Net atliko skaičiavimus. Pateikiu ištrauką iš jų rašto Seimo nariams:
Pagal pateiktus Lietuvos statistikos departamento duomenis aukščiau išvardinti rūmai (advokatų, antstolių, notarų) patiria išlaidų nuo 250 000,- EUR ir 500 000,- EUR. Vyriausybės atstovai teigia, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apie 2000 praktikuojančių psichologų, kuriems rūmų išlaikymo kaštai per vienerius kalendorinius metus, sudarytų apie 1200,- EUR, neįskaičiuojant kitų tikslinių įmokų, kurios dabartiniu metu įstatymo projekte nėra reglamentuojamos. Ministerijos atstovė savo pasisakymo metu atkreipė dėmesį, kad vyriausybė neprisiima atsakomybės dėl Rūmų steigimo, tai yra savireguliacijos esmė, tai suponuoja išvadą, kad visos Psichologų rūmų išlaikymo išlaidos yra išimtinai psichologų pareiga. Negalima neatkreipti dėmesio, kad notarai, advokatai, antstoliai yra individualiai dirbantys asmenys, o dauguma psichologų dirba pagal darbo sutartis, t. y. darbo santykius galima įvardinti kaip pareigybes, taip pat reikia akcentuoti, jog ne menka dalis psichologų dirba ne visu darbo krūviu, t. y. po 1⁄2 ar 1⁄4 etato. Atkreiptinas dėmesys, kad šis mokestis ne vienintelis, nes pagal Vyriausybės numatomą įstatymo nuostatą psichologai už savo lėšas turės tobulinti kvalifikaciją. Tikėtina, kad kvalifikacijos tobulinimo apimtys bus prilygintos medicinos psichologams, kurie per 5 (penkerius) metus turi išklausyti 120 valandų kvalifikacijos kėlimo kursus (kas sudaro 15 darbo dienų, skaičiuojant 8 darbo valandas) ir 3 metus iš 5 metų dirbti pagal kvalifikaciją, kitaip, turėtų papildomai atlikti numatytos trukmės neapmokamą stažuotę. Šiuo momentu reikia nepamiršti apie numatomą apmokestinamąją reformą. Remiantis aukščiau išdėstytu, kiekvienas psichologas iš savo gaunamo atlyginimo turės apmokėti Psichologų rūmų išlaikymo kaštus bei susimokėti už 120 valandų kvalifikacijos kėlimo kursus, kas sudaro 1 ir daugiau (priklausomai nuo kursų kainos) mėnesio atlyginimo dydį.
Psichologai paskaičiavo, o štai medikai kol kas klusniai dalyvauja SAM darbo grupėje ir pritarinėja ministro ir viceministro fantazijoms apie savivaldą. Todėl noriu įspėti kolegas medikus: jei neliks centralizuotos sistemos, kurią šiuo metu už jūsų ir taip jau sumokėtus mokesčius finansuoja valstybė, tai atsiradus keliolikai rūmų, juos iš savo kišenės išlaikysite patys. Išlaikysite ir rūmus, ir jų valdovus. Vieni rūmai jau yra, tik iš jų atimta teisė prievarta reikalauti būti nariu norint gauti licenciją, nes licencijavimą atsiėmė valstybė. Tie rūmai pirkosi ir nekilnojamąjį turtą, o buvusios kadencijos Seimo narių ausys linko nuo pasakojimų apie buvusio „rūmų valdovo“ jachtas.
Įspėti norėčiau ir pacientus. Dabar rašantys skundus dėl įstaigų veiklos kokybės, atitikimo keliamiems reikalavimams, medikų kvalifikacijos ir kompetencijos vienai valstybinei akreditavimo tarnybai, įsteigus keliolika medikų rūmų tuos skundus turės rašyti keliolikai organizacijų, o jos draugiškai jums atsakys „pasiųsdamos“ vis pas kitus.
Medikai ir dabar turi draugijas, asociacijas. Jos rūpinasi kvalifikacijos kėlimu, dalyvauja teikiant siūlymus ir rengiant specialistų darbą reglamentuojančias normas ministerijos darbo grupėse. Jos jau šiandien yra savivalda. Tik neapkrauta bereikalingu biurokratiniu darbu.
Matyt, Lietuvoje yra per daug medikų, kad dalį jų dar reikėtų priversti dirbti administracinį darbą „rūmuose“. Pacientai, ir taip ilgai laukę, palauks dar.
Užuot sprendus realias problemas, susiruošta griauti veikiančią sistemos dalį, kuri nekelia kažkokių didelių problemų.