Aurelijus Veryga. Sveikatos sistemos H valanda

H valanda – tai karinis terminas, puolime žymintis pradžios linijos kirtimą, o gynyboje – laiką, kuomet padalinys turi būti pasiruošęs gintis. Nedvejodamas galiu sakyti, kad abiem prasmėmis ši valanda atėjo ir sveikatos apsaugos sistemoje.

Bet apie viską nuo pradžių.

Pirmiausia, apie sistemos vadovą. Manau, kad nebėra jokios prasmės kritikuoti sveikatos apsaugos ministrą. Taip manau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, negali kaltinti žmogaus, kuris nežino, jog kažko nežino. Už tokio asmens skyrimą yra atsakingas jį pasirinkęs aukštesnis vadovas. Šiuo atveju tai yra mūsų Premjerė I. Šimonytė. Todėl ir priekaištai dėl to, kas vyksta ar nevyksta sveikatos apsaugos sistemoje, nuo šiol turėtų būti pateikiami jai.

Antra priežastis, kodėl nebeverta kritikuoti Sveikatos apsaugos ministro, yra ta, kad jis nei planuoja, nei yra tikrasis siūlomos sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos autorius. Dar daugiau. Panašu, kad būdamas užsiėmęs intensyviais beveik visų SAM pavaldžių įstaigų auditais jis toliau dirba auditoriaus darbą, kai tuo metu už jo nugaros jau kiti politikai ar žaidėjai dėlioja sveikatos sistemos pasjansą. O ministras yra tiek įsibaiminęs ir persitempęs, jog susidaro vaizdas, kad, jei tik turėtų galimybę, jau seniai būtų iškėlęs baltą vėliavą ir pasitraukęs iš veiksmo.

Na, o dabar apie tai, ką siūlo ne ministras, o už jo nugaros reformas planuojantys komandos nariai ar Seime veikiantys politikai.

Pirmasis siūlymas, kuris trijų dešimtmečių Lietuvos sveikatos sistemos progresą gali išmesti į šiukšlių dėžę, yra siūlymas sujungti šeimos gydytojus ir merdėjančias mažas ligonines į vadinamuosius bendruomenės sveikatos centrus. Sujungti ir nubraukti trisdešimties metų pastangas vystant šeimos mediciną, jos komandos plėtrą ir t.t. Sujungus šeimos klinikas ar poliklinikas, kurios pinigus gauna pirmiausia už prisirašiusius pacientus su ligoninėmis, kurios apmokėjimą gauna už suteiktas paslaugas, susikurtų galingas ydingas ratas, kuomet „už galvą“ apmokama grandis nebematytų realaus poreikio stengtis ir mažinti išvengiamas hospitalizacijas (perteklinius guldymus į ligoninę), nes mažesnis guldymas reikštų mažesnes pajamas kitam struktūriniam įstaigos padaliniui – ligoninės terapiniam skyriui. Jo ir personalo išlaikymas yra pats brangiausias. Turint bendrą įstaigos biudžetą, merdinčių ligoninių nuostolius būtų galima kamšyti šeimos medicinos pinigais. Užsikurtų tikras „pragaro malūnas“, kuris greičiausiai nuskandintų ne tik ligoninę, bet ir šeimos mediciną. Na, o jei užsivestų „guldymo susilašinti lašelines“ mechanizmas, tai jis nuskurdintų visą sveikatos sistemą.

Tačiau siūlomi ir kiti variantai. Šiuo metu vyksta planavimo ir žvalgybos procesai bei bandymas „mėtyti lapelius iš lėktuvo“, bandant įtikinti, kad reikia pasiduoti, nes priešingu atveju būsite sunaikinti nepalaužiamos jėgos. O jei rimtai, tai važinėjama per rajonus ir liepiama pagalvoti ir apsispręsti, ar savivaldybė bei jos įstaiga dalyvauja reformoje, ar ne. Tam duotos kelios dienos. Jei sprendimas neigiamas, sunaikinimas neišvengiamas.

Sunaikinimas pasireikš Europos paramos nedavimo forma. O savivaldybėse neramūs laikai. Pinigai, žinia, labai rimtas argumentas. Beveik toks pat, kaip tanko vamzdis. Sunku rasti argumentų prieš. Paklausus, o kokie gi tie siūlomi pasirinkimai, savivaldybės pasakoja apie jau mano nupasakotą fantasmagorinį poliklinikų ir šeimos klinikų jungimą su merdinčiomis ligoninėmis, kas nuskandintų abi. Taip pat pasakojama, jog liepta susitarti su kaimyninio rajono ligonine ir pagalvoti apie susijungimą. Pvz, Zarasams ir Ignalinai. Ir įdomu, ką sukurtų panašūs susijungimai? Kuri iš tų ligoninių galėtų viena kitai padėti medikais ar užtikrintų kaimyniniam rajonui geresnį paslaugų prieinamumą?

Dar daugiau, ministerija indikuoja norą tapti tokių ligoninių dalininke. Tai reiškia, kad nesusitvarkydama net su savo pavaldumo ligoninėmis (pvz., Šiaulių ligoninė toliau be vadovo, griaunamos paslaugos, o pacientus jau liepiama prievarta siųsti net ne į Kauną, o net į Vilnių), ministerija imsis būti dalininke kelių dešimčių gydymo įstaigų. Paklausta, ar planuoja steigti antrą ministeriją ligoninių valdymui, nes tam reikės daug žmonių ir išmanymo, ministerijos atstovai apsimeta, kad nesuprato klausimo. Teigiama, kad tai, kas vyksta, yra buvusios Vyriausybės darbų pratęsimas. Tačiau iš buvusios Vyriausybės yra likusi tik penkių regionų idėja, visa kita yra totalus nesusipratimas. Ir tik dar kartą pasikartosiu, kad visa tai vyksta ministrui iš esmės net nesuvokiant to, ką bandoma padaryti. Nes kuo labiau nesupranti, tuo geriau supranti.

Na ir vieta, kur H valanda iš tiesų gali įvykti. Ji paskelbta antradienio Seimo plenarinio posėdžio darbotvarkėje. Tai yra sprendimas sumažinti reikalavimus universitetinės ligoninės steigėjui – universitetui, ir nustatyti, kad universitetinę ligoninę galėtų steigti ir gydytojų neruošiantis universitetas. Trumpai tariant, prisidengiant Klaipėdos gydymo įstaigų sujungimu, bandoma sujaukti ir pačių geriausių – universitetinių gydymo įstaigų, kurios yra mūsų sveikatos sistemos flagmanai – veiklą. Nesu girdėjęs, kad kur nors pasaulyje universitetinę ligoninę būtų įsteigęs gydytojų nerengiantis universitetas. Būtume unikalūs visomis prasmėmis.

O įdomiausia, jog aiškinamajame rašte subtiliai užsimenama, kad Vyriausybei reikėtų peržiūrėti ir kitų (Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės bei LSMU Kauno ligoninės) steigėjus. Tik priminsiu, kad ministras jau buvo kartą pasirašęs raštą Vilniaus universitetui su raginimu atsiimti steigėjo įnašus iš dviejų Vilniaus ligoninių ir atsisakyti dalininko teisių. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas pasitaikius progai vis suabejoja, ar reikia tiems universitetams tiek įsitraukti į ligoninių valdymą. Žodžiu, neatmesti, jog brandinamas planas, kaip galias koncentruoti ministerijos rankose ir patraukti universitetus iš dalies gydymo įstaigų steigėjų.

Tam, kad Klaipėdoje būtų sujungtos dvi ar ir visos keturios ligoninės, visai nebūtina jas paversti universitetinėmis. Užtektų įteisinti trijų, dar mūsų praėjusioje kadencijoje siūlytų, steigėjų (ministerijos, universiteto ir savivaldybės) galimybę. Tai leistų paversti Klaipėdą unikaliu geruoju pavyzdžiu ir sukurti labai stiprų regioninį centrą, kuris galėtų padėti ir aplinkui esantiems rajonams. Toks patS modelis puikiai tiktų ir Vilniui. Tačiau vietoje to, kalbant apie paslaugų gerinimą ir aukščiausių technologijų diegimą, yra kalbama apie kartelės steigėjui mažinimą.

Ar tikrai medikų bendruomenės nejaudina tai, kas planuojama? Suprantu, kad dauguma pacientų nesupranta nė pusės to, kas mano tekste surašyta, ir jiems nesvarbu, kas yra steigėjas ar kas su kuo sujungta. Tačiau suprantantiems, kaip organizuojama sveikatos apsaugos sistema ir kokia yra jos veikimo logika, turėtų būti labai baisu. Tačiau niekas neprarasta ar niekas nepralaimėta, kol yra nusiteikusių sistemą apginti nuo nemokšiškų bandymų ją „sutvarkyti“. Tačiau jei medikai tylės, „blitzkrieg“ yra neišvengiamas.