Prieš keletą dienų Seimo sveikatos reikalų komitete ministerija iškilmingai paskelbė apie 800 milijonų eurų kainuosiančią sveikatos sistemos reformą. Nekalbant apie tai, kad 90 proc. siūlomų sprendimų buvo suplanuoti ir su Europos komisija suderinti dar buvusios Vyriausybės, kyla labai realių abejonių, ar net ir turėdami aiškius sprendinius, ministerija juos sugebės įgyvendinti. Ir pasakysiu, kodėl taip manau.
Pirmiausia dėl pagrindinio sistemos lyderio asmenybės ir vadovavimo. Itin kompleksinėje sistemoje, kurioje reikia derinti daugybę interesų, auditoriškai smulkmeniškas prisirišimas prie detalių bus pražūtingas.
Nors Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkas kaip užsikirtusi plokštelė kartoja, kad nebus jokios prievartos gydymo įstaigoms, pati ministerija labai aiškiai pasako, kad tie, kas neatsisakys aktyvaus gydymo lovų, nepersiorientuos į slaugą ar netaps bendruomenės sveikatos centrais, kurių pati idėja yra itin miglota, tie negaus finansavimo. Tai va tokia ir savanorystė.
Praėjusius keturis metus visaip valstiečius dergę konservatoriai ir socdemai dabar ruošiasi daryti kai ką daug radikaliau, tik dabar nesigirdi nei rajonų ligoninių vadovų aimanų, nei parašai renkami dėl uždaromų ligoninių. O ir patys vadovai net pavadinimą susigalvojo šiems procesams tokį, kuris nerėžtų ausies – redukcija, t. y. susimažinimas.
Antra priežastis, dėl kurios bus sudėtinga ką nors padaryti, tai paties ministro lyderystės stoka, nes jis visur, kur tik įmanoma, stengiasi likti nematomu, o į sunkiausias situacijas stumia valstybės tarnautojus ar savo komandos narius. Ir tai nėra pasitikėjimo komanda ženklas, tai yra paties ministro nepasitikėjimo savimi ir baimės prisikalbėti kažko, ko neišmano, ženklas. Dėl šios priežasties jis taip sunkiai prieinamas ir žurnalistams.
Ministerijoje nepasitikima net viceministrais, o pagrindiniai sprendimai priimami iš esmės trijų žmonių: ministro, kanclerės ir iš Valstybės kontrolės atėjusios viceministrės. Nė vienas iš šitų trijų žmonių nieko neišmano apie sveikatos sistemą.
Kodėl taip drąsiai sakau, kad neišmano? Ogi dėl labai paprasto priežasties. Pirmiausia tai šie žmonės su tuometiniu valstybės kontrolieriumi priešakyje rengė sisteminius sveikatos srities auditus, o jau vėliau ministru tapęs tuometinis kontrolierius pareiškė neįsivaizdavęs, kokia „nugyventa“ yra sistema. Tai norisi paklausti, kas ir kaip tuos auditus darė ir apie ką tuometinis auditorius skambius pranešimus skaitė, jei neįsivaizdavo, kokia yra sistema?
Dar daugiau, panašu, kad buvę auditoriai sulig atėjimu į ministeriją pamatė, kad jų rekomendacijos, tuomet rengtos valstybės kontrolėje, yra niekam tikusios, nes jų nesirengia įgyvendinti net patys jų rengėjai, gavę tokias galimybes. Tai štai tokia komanda formuoja šiandienos sveikatos politiką Lietuvoje.
Trečioji galimos nesėkmės priežastis – tai vis labiau aiškėjantis konfliktas tarp ministro ir Sveikatos reikalų komiteto pirmininko A. Matulo, kuris jau net viešai aiškina bėgiojantis viską tiesiogiai derinti su Premjere, nes, matyt, su ministru jokios bendros kalbos rasti nepavyksta. Tai tapo absoliučiai akivaizdu ir šiandien, kuomet buvo paskelbta apie Šiaulių ligoninės vadovo atleidimą, apie kurį komiteto pirmininkas buvo pažadėjęs kalbėtis su ministru. Iš komiteto pirmininko – jokių žinių, o tai reiškia, kad jis gražia forma buvo tiesiog pasiųstas ten, kur niekas eiti nenorėtų. Turint konfliktą su komiteto pirmininku tikėtis, kad Seimas priims reikalingus reforminius sprendimus, yra labai naivu. Juo labiau, kad tų projektų dar ir nėra. Ir tai būtų galima įvardinti kaip ketvirtąją galimos nesėkmės prielaidą.
Na ir penktoji prielaida jau yra susijusi su tais, kurie turėtų tas reformas įgyvendinti, jei bus parengti ir jei bus priimti reikiami įstatymų pakeitimai. Tai yra gydymo įstaigų vadovai. Bet kurią reformą reikia įgyvendinti. Neužtenka ją gražiai pristatyti ir pasigirti socialiniuose tinkluose. Pagrindiniais reformų įgyvendintojais tampa įstaigų vadovai, kurie turi užtikrinti priimtų sprendimų vykdymą, t. y. susiplanuoti struktūrinius pokyčius, užtikrinti, kad pokyčių metu nenukentėtų paslaugos pacientams, susitarti su medikais, kuriuos tie pokyčiai paliečia, turėti valios atlaikyti spaudimą iš tų, kurie nenori nieko keisti.
O šiandien ministras pademonstravo, kad įstaigų vadovų jis nelaiko partneriais. Atleisdamas vadovą, kuris nepasitenkinimo sulaukė būtent dėl vykdytų pokyčių įstaigoje, ministras parodė, kad, jei kils nesutarimų vykdant reformas, jis vadovus tiesiog paaukos.
Tokiomis aplinkybėmis manau, kad vadovai darys tik tiek, kiek bus neišvengiama, o visas kylančias problemas suvers ant ministerijos, taip keldami sąmyšį ir pasipriešinimą bet kokiam didesniam pasikeitimui.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.