Pirmiausia atkreipsiu dėmesį, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) rezerve yra sukaupta rekordinė lėšų suma, viršijanti pusę milijardo eurų. Per biudžeto pristatymą paklausus apie medikų darbo užmokesčio didinimą Sveikatos reikalų komitete Valstybinės ligonių kasos atstovė pareiškė, kad reikia jausti kontekstą.
Nežinau kurį kontekstą ji turėjo galvoje, karo Ukrainoje ar kainų krizės, bet nė vienas iš tų kontekstų netrukdo naudoti rezervą. Nes pinigai ten yra. Tik priminsiu, kad Jungtinėje Karalystėje medikai rengėsi, kaip teigiama, jau 100 metų nematytos apimties streikui. O streiko priežastis – reikalavimas, kad atlyginimai augtų ne mažiau nei infliacija.
Ar medikų streikas Lietuvoje pritiktų prie geopolitinio ir energetinės krizės kontekstų? Spręskit patys, bet mano manymu reikia daryti viską, kad nekiltų tokia grėsmė. Žinoma masinio streiko tikimybė yra nedidelė, tačiau ne mažiau baisus yra tylusis streikas, kuomet medikai palieka viešąsias įstaigas ir pereina į privatų sektorių, kuris dėl priemokų yra prieinamas ne visiems gyventojams.
O dar liūdniau kuomet medikai išvažiuoja iš Lietuvos. Makabriškai skamba darbo skelbimai, kuriuose už paprastus, iš esmės jokios kvalifikacijos nereikalaujančius darbus yra mokama daugiau nei daug metų studijavusiam ir didžiulę atsakomybę už žmogaus gyvybę nešančiam medikui.
Todėl sakyčiau, kad PSDF vaizdas yra gražus tik popieriuje.
Na o dabar apie tą dalį, kuri į sveikatos sektorių atkeliauja iš Valstybės biudžeto. Skambiai giriamais, kad sveikatos sistemos finansavimas didėja, tačiau paskui tarp eilučių prasitariama, kad didžioji to augimo dalis yra dėl ES pinigų. Tai vadinasi čia Valstybės nuopelno nėra jokio. Dar daugiau, Valstybė padeda kitiems sektoriams kompensuodama išaugusias elektros kainas. Tačiau sveikatos sritis tai turi pasidengti iš lėšų, kurios turėtų būti skirtos medikų darbo užmokesčiui ir naujų vaitų kompensavimui.
Sveikatos apsaugos ministerija, komentuodama Valstybės biudžetą, pristatė duomenis, jog trūksta kiek daugiau nei 16 milijonų eurų kritiškai svarbioms sritims. Trūksta 1,5 mln. eurų psichikos sveikatos veiklų stiprinimui, 0,2 milijono eurų naujų vaistų paraiškų vertinimui, 1,2 mln. Valstybės medicinos rezervo papildymui, 4 mln. eurų pacientų pavėžėjimo platformos diegimui, 0,7 mln. embrionų saugojimui, 2,6 mln. SAM pavaldžių įstaigų darbo užmokesčio fondui, 2 mln. visuomenės sveikatos biurų darbuotojų darbo užmokesčiui, 3 mln. tarptautinių įsipareigojimų vykdymui ir t.t.
Ministras A.Dulkys komitete bejėgiškai skėsčioja rankomis, sakydamas, kad nežino iš kur jų gauti ir nuo ko „nuimti“. Tai kaip suprantu Premjerei sveikatos prioritetas iš failų išsitrynė. „Meilė baigėsi, prasideda gyvenimas“?. Auditas čia nepadės, ministre. Nuimti neturėsit iš kur. Jūs turit pademonstruoti politinę lyderystę ir tuos pinigus savo sistemai išsikovoti, susigeneruoti ar rasti kitais būdais. Skėsčioti rankytėmis nepakanka.
Dar liūdnesnė situacija yra su mūsų sveikatos sistemos pasirengimu karinėms grėsmėms. Man labai įdomu stebėti fenomeną, kuomet praktiškai visi vienbalsiai sutaria ir pritaria, kad reikia didinti finansavimą krašto apsaugai. Visi sutariame, kad reikia įrenginėti naujus poligonus, pirkti ginkluotę, rengti rezervą ir t.t. Tačiau niekas nenori girdėti, kad jei vyktų karinis konfliktas, Lietuvos sveikatos apsaugos sistema tiesiog užlūžtų ir prarastumėm be proto daug gyvybių, kurias būtų galima išgelbėti.
Pirmiausia dėl to, kad ligoninėse tuoj pat baigtųsi chirurginiai rinkiniai ir kitos karinėms traumoms ir sužeidimams gydyti reikalingos priemonės ir jų rinkiniai, nes dabar jų rezervo įstaigos racionaliai planuodamos lėšas nekaupia. Dalis įstaigų iš viso negalėtų veikti, nes jei nutrūktų elektros tiekimas, neturėtų avarinių dyzelinių generatorių. Iki šiol trūksta turniketų ir kitų specifinių masyviam kraujavimui stabdyti skirtų priemonių. Jų neturėtų ir visuomenė. Kaip jau minėjau, medicinos rezervui papildyti neskiriama pakankamai pinigų. Iki šiol neišspręsta problema su valstybės rezervo lokalizacija, kurį dėl nepalankios geografinės lokalizacijos matys prarastumėm patį pirmą, ir tada sukauptu gėriu naudotųsi mūsų priešai.
Todėl jokių pasiteisinimų apie jokius „kontekstus“ būti negali. Sveikatos sistema turi pasirengti ne blogiau nei rengiasi kariuomenė, nes skirtingai nei Ukrainoje mes neturime karo ligoninių. Todėl tikiuosi, kad biudžeto „juodraštyje“ atsiras ne viena korekcija, kuri visas šias kritines spragas užlopys.