Žiniasklaidoje netylant istorijoms apie į ligonines vežamus psichoaktyviosiomis medžiagomis apsinuodijusius vaikus, staiga užgimė neregėtas valdžios aktyvumas, kuriuo bandoma parodyti, kad ieškoma sprendimų. Tačiau iš to, kas dabar vyksta, nebus jokio rezultato. Kodėl? Na, pirmiausia pradėkime nuo to, kad užuot sprendus problemą, pradėta kalbėti, kad esą nepakanka duomenų apie narkotinių medžiagų vartojimo paplitimą. Reikėtų, kad kiekvienoje savivaldybėje būtų narkotikų vartojimo paplitimo duomenys. Paskui, matyt, norėtųsi turėti kiekvienoje mokykloje, o vėliau gal ir kiekvieno asmeniškai „tyrimuką“ būtų smagu padaryti. Jei būtų sugalvota iš naujo viską tyrinėti, tai užimtų daug laiko ir kainuotų daug pinigų. Ir viena, ir kita valdantiesiems būtų į naudą. Užsakius naujus tyrimus vėl būtų galima nieko nedaryti, sakant, kad laukiama duomenų, na, o pinigus visuomet bus kam duoti. „Slušnių“ kontorų Lietuvoje tikrai netrūksta. Duomenų Lietuva turi daugiau nei pakankamai, kad neabejotinai ir neginčijamai galėtų pasakyti, jog Lietuvoje narkotikai yra vartojami. Galima pasakyti, ar vartojimas auga, ar mažėja. Atliekamos ne tik apklausos, bet ir nuotekų tyrimai. Ar to nepakanka, kad būtų imtasi prevencijos? Tyrimai Lietuvoje atliekami daugybę metų. Juos atlieka universitetai, ŠMSM, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Visi esame girdėję pristatant tokių tyrimų kaip HBSC, ESPAD tyrimų rezultatus. Jei kas nors naiviai tikisi rasti išskirtinių savivaldybių ar ugdymo įstaigų, kuriose narkotikų nėra vartojama, tai siūlau tai išmesti iš galvos, nes tokios vietos tiesiog neegzistuoja. Narkotikų yra visur. Tiek legalių, tiek nelegalių. Absoliučia dauguma atvejų vaikai pradeda nuo legalių psichoaktyviųjų medžiagų: alkoholio, tabako, elektroninių cigarečių.
Pirmas patarimas: tyrimų yra, pradėkime jais vadovautis.
Antras ne mažiau stebinantis fenomenas yra tai, kas imasi „lyderystės“ šioje srityje. Ne sveikatos ministras, ne švietimo ministras, o vidaus reikalų ministrė, kuri šitoje temoje yra tokia pat beviltiška, kaip sveikatos ministras sveikatos srityje. Jai staiga užgimė mintis, kad reikėtų imtis „islandiškojo“ modelio, ir net nuvyko ten pasižiūrėti, ką ir kaip reikėtų daryti. Na, nėra blogai, kad nuvyko, ir yra bent mažas šansas, kad kažką išgirs bei supras. Jei tikrai supras, tai turėtų tapti aišku, kad Islandijoje sprendžiant šią problemą lyderiauja ne jėgos struktūros. Kas dar dabartinėje istorijoje yra labai keista, tai, kad nė vienoje valdančiųjų viešųjų ryšių akcijoje nė su žiburiu nerasite tikrųjų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos specialistų. Nepamatysite mokslininkų, kurie gilinasi į šią temą, nepamatysite nevyriausybinių organizacijų atstovų, kurie jau ne vienus metus dirba šioje srityje ir puikiai žino gerąsias praktikas pasaulyje. Nepamatysite ir tų, kurie dirba su priklausomais asmenimis. Priklausomybių gydymą Prezidentūroje po susitikimo komentuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministras, kuris nežino, kiek yra lyčių. Lyčių klausimu teigiantis, jog nėra ekspertas, jaučiasi turintis pakankamą supratimą, kad komentuotų priklausomybių gydymo situaciją.
Antrasis patarimas: pasiklauskite apie prevenciją tų, kurie joje dirba daugybę metų ir žino, ką daryti. Tik klauskite tų, kuriems rūpi prevencija, o ne narkotikų vartojimo kambariai ar legalizacija.
O ką jau kalbėti apie situaciją Seime, kuriame veikia Priklausomybių prevencijos komisija. Jai vadovauja Seimo narė, pati vartojanti narkotikus, siekianti jų vartojimo normalizavimo ir dekriminalizavimo, o jos partijos kolegos atvirai pasisako už narkotikų legalizavimą. Su tokia situacija nesitaikstydami komisiją paliko dauguma opozicijos atstovų ir pareiškė nepasitikėjimą pirmininke. Tačiau valdantiesiems tada narkotikai neatrodė reikšminga problema ir komisijai iki šiol vadovauja narkotikų vartojime problemos nematantis žmogus. Nuolatinis naratyvas, kad narkotikai yra neišvengiamybė, kad reikia mokyti juos saugiai vartoti, atviras narkotikų reklamavimas internete, mokymas, kaip juos vartoti, liaupsinimas valstybių, kur nugali ne visuomenės sveikatos argumentai, o pinigų troškimas ir narkotikai legalizuojami, žvaigždžių ir politikų rodomas neigiamas pavyzdys kuria tokią atmosferą, kurioje skleisti narkotikų vartojimo prevencijos žinutes yra tolygu šauksmui tyruose. O ir tos žinutės yra skleidžiamos pop ir sporto žvaigždžių, kurių dabartinis jaunimas beveik nežino ir tikrai nelaiko jų elgesio modeliais. Ir tą drąsiai galima vadinti beprasmišku pinigų taškymu. O ką jau kalbėti apie narkotikų vartojimo „kultūrą“, kuri pasiekia jaunimą per filmus, muziką, kurios dėdės ir tetos, planuojantys prevenciją, nėra nė girdėję.
Trečias patarimas: susikaupti ir pakeisti Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkę ir imtis prevencijos, o ne vartojimo skatinimo. Liko dar metai šios kadencijos, galima nuveikti tikrai daug.
Narkotikų vartojimo prevencijos imasi ministrai, Vyriausybėje vieningai balsuojantys už psichoaktyviųjų medžiagų prekybos liberalizavimą. O sveikatos ministras reguliariai neša į Seimą projektus, kurie griautų Visuomenės sveikatos stiprinimo fondą, iš kurio finansuojamos sveikatinimo srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos. Finansavimas visuomenės sveikatos biurams sumažintas 2 mln. eurų. Ne padidintas, o sumažintas. Vidaus reikalų ministrė nuvažiavo į Islandiją ir siūlo jos modelį Lietuvai. Ką tokio turi Islandija, ko neturi Lietuva. Pradėkim nuo to, kad ji sala. To niekaip Lietuvoje nepasieksim. Na, o visą kitą teoriškai galėtumėm padaryti. Į Lietuvą galima perkelti Islandijos tvarkas, kurios sugriežtintų vaikų buvimą viešose vietose be tėvų po tam tikro laiko. Tik kas tą siūlo? Galima siūlyti kaip Islandijoje įvesti valstybės alkoholio prekybos monopolį, dar labiau didinti tabako, alkoholio, el. cigarečių akcizus, kad jie taptų neįperkami vaikams. Ar valdantieji tą ruošiasi siūlyti? Ar Agnė Bilotaitė tą parsiveža iš Islandijos? Abejoju. Islandija pristatė futbolo stadionų ir sudarė galimybes visiems vaikams sportuoti kartu su tėvais. Ar Vidaus reikalų ministrė tą siūlys? Šių metų biudžete to tikrai nėra. Vadinasi, su šita valdžia jau ir nebus. Kiek žinau, islandai negriovė ir savo mažųjų mokyklų. Lietuva jas naikina labai sparčiai. Na, o visa kita yra daugybė minkštųjų priemonių. Panašias programas Lietuvoje mes jau esame bandę. Jos veikė ir veiktų, jei tik joms būtų skiriamas finansavimas.
Ketvirtas patarimas: griežtinti prekybą ir branginti legalias psichoaktyviąsias medžiagas, nes nuo jų vaikai ir pradeda. Užtikrinti kiekvienam Lietuvos vaikui nemokamą popamokinę veiklą. Finansuoti prevencines programas.
Tuo tarpu panašu, kad pasinaudojant visais šitais viešais plepalais kaip dūmų uždanga, vėl bus bandoma silpninti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą. Paskelbus konkursą į departamento vadovo vietą, vienoje iš būsimam vadovui keliamų sąlygų numatyta, kad naujasis vadovas turės diegti naujus pažangius įstaigos valdymo ir valdysenos modelius peržiūrint NTAKD pavaldumo klausimą. Tik priminsiu, kad sveikatos ministro Algio Čapliko laikais jau buvo bandyta išdraskyti departamentą ir jo funkcijas išdalyti kitoms institucijoms. Dabartinio konkurso sąlygose minimas pavaldumo peržiūrėjimas gali reikšti tik du dalykus: institucija taptų ne prie Vyriausybės, o prie kurios nors ministerijos. Tai gali reikšti ir tai, kad dalis funkcijų perduodama kitoms institucijoms. Ir kas galėtų paneigti, kad ruošiama dar viena šilta vieta skęstančios TS-LKD komandos nariui. Pagyvensim, pamatysim.
Penktasis patarimas: jei norima, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pademonstruotų iki šiol nematytą lyderystę, jam pirmiausia reikia skirti adekvatų finansavimą ir baigti gąsdinti darbuotojus nuolatinėmis pertvarkomis.