Aurimas Navys. Prioritetiniai darbai Vilniaus savivaldybei

Šie metai Lietuvai svarbūs tuo, kad yra rinkimų metai. Rinksime prezidentą, Europos Parlamento narius, merus ir savivaldybių tarybos narius. Rinkimuose kaip Dainiaus Kreivio ir TS-LKD komandos narys dalyvauju ir aš. Kai kam mano sprendimas buvo netikėtas, todėl noriu trumpai paaiškinti, kas lėmė mano apsisprendimą ir ką tikiuosi nuveikti rinkėjų valia tapęs tarybos nariu.

Į Vilniaus miesto tarybą kandidatuoju ne vien todėl, kad pasiūlė bendrapartiečiai ir kiti piliečiai, kurie – ačiū jiems – pasitiki ir palaiko mane. Visų pirma, tai tiesiog natūrali kaita, politinė evoliucija. Vieni tarybos nariai išeina, nes pabosta mažoji politika, kiti ateina. Man gi, daug metų tarnavus valstybei, norisi jai duoti tiek, kiek galiu, jau vien dėl to, kad tiek daug buvo į mane per mokymus, praktiką ir įgūdžius sudėta.

Antra, nors ta kaita yra evoliucinė ir politikoje išlieka geriausiai prisitaikę, visgi, drįstu teigti, kad valstybės ar miesto valdymu turėtų užsiimti bendrąja prasme geriausi. Protingiausi, labiausiai patyrę, tikri lyderiai, ekspertų elitas, kompetentingi profesionalai. Jei esi ir kiti mano taip pat kiek „–esnis“ už dabar esančius, tai vien dėl valstybės turėtum bandyti. Tiesa, žiūrint į Vilniaus miesto tarybą, apima sumišę jausmai. Stebint jos posėdžius kartais rodosi, kad ne posėdis vyksta, o turgaus prekeiviai (tenesupyksta anie) tarpusavyje riejasi. Kartelė, švelniai tariant, visai ne aukšta, ir ar džiaugtis dėl to, ar liūdėti, nėra visiškai aišku.

Trečia, prieš kiekvienus rinkimus girdime apie būsimas reformas. Iš kandidatų kalbų galima suprasti, kad iki jų viskas buvo blogai, todėl iš esmės viską pakeitus, staiga viskas bus gerai. Klausantis atrodo, kad reforma ir valstybės valdymas yra sinonimai. Keisime ir tą, ir aną, ir šitą, ir jus, rinkėjai, pakeisime. O jei nepakeisime – uždrausime. Nesakau, kad reformų nereikia, bet kai matai, kad taryboje teisės klausimai svarstomi ir sprendžiami per kelias minutes, o didžiųjų miestų tarybos konkuruoja tarpusavyje, kuri per trumpesnį laiką priims daugiau teisės aktų, kyla paprastas klausimas, ar spėjo kas nors į juos įsigilinti, ir kam jų iš viso tiek reikia? Iš tiesų manau, kad bet kurie pokyčiai, prieš juos įgyvendinant, turėtų būti gerai išdiskutuoti ne tik tarp politikų, bet taip pat įsiklausant į ekspertų ar nevyriausybinių organizacijų atstovų nuomones.

Ketvirta, matau pernelyg daug susiskaldymo, nesveikos konkurencijos, kuri dažnai balansuoja ant sąžiningumo ribos. Esame skirtingi, turime savo žinojimą ir nuomonę, dažnai juos giname neatsižvelgdami į bendrystę, paprastą žmoniškumą ir artimo pagarbą. Gyvename vienoje valstybėje, kurios stiprybė visais laikais buvo jos žmonių, piliečių gebėjimas vieningai pakelti likimo smūgius, ar tai būtų badas, liga, priešas už vartų, pasaulinė krizė, ardomoji išdavikų veikla. Mokėjome ir mokame vienyti skirtingų kultūrų ir tikėjimų žmones bei džiaugtis vienas kitų saviraiškos laisve. Tačiau politiniame gyvenime visa tai pamirštame.

Skirtingų partijų atstovai vietoje racionalaus diskurso pereina į nebrandų patyčių ir įžeidinėjimo mūšį nuošalyje palikdami svarstomus klausimus. Valdantieji miestui ar valstybei itin svarbių klausimų neįtraukia į darbotvarkę, nes juos siūlo opozicija, o savo kai kuriuos abejotinos vertės sprendimus žūtbūt siekia patvirtinti visos valstybės įvaizdžio ir reputacijos kaina. Manyčiau, kad nedelsiant būtina – ir šioje vietoje tinkama – reformuoti, ar greičiau, reanimuoti elementarų tarpusavio supratimą ir sutarimą, kad nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, siektume optimalių, efektyvių sprendimų, kurie gerintų didžiosios visuomenės dalies gyvenimą ir užtikrintų jos gerbūvį.

Nuo ko konkrečiai reikėtų pradėti? Nuo sąžinės ir moralumo. Korupcijos pradžia – netinkamas, „sugedęs“ žmogaus požiūris į pasaulį ir jo sąlygojamas elgesys. Dėl korupcijos plačiąja prasme – tiek priimant teisės aktus, tiek prižiūrint jų vykdymą ar administruojant viešąsias paslaugas visų mūsų piniginės palengvėja penktadaliu. Galime kiek tik nori reformuoti mokesčių sistemą, bet jei išskirtinės interesų grupės pasiskirstys didžiąją dalį jūsų sunkiai uždirbtų pinigų – piniginėje ir toliau švilpaus vėjai.

Mažinant korupciją miesto savivaldybėje reikėtų pradėti nuo viešųjų pirkimų – centralizuoti juos į vieną paslaugų centrą, kuriame būtų sutelkti kompetentingi specialistai, paskirta tinkama priežiūra ir vykdoma reali, o ne popierinė korupcijos prevencija. Itin jautri, bet sudaranti galimybes korupcijai pasireikšti sritis – vidaus sandoriai, kuriuos reikėtų bent jau labai apriboti, o galbūt ir iš viso naikinti. Su vidaus sandoriais susijusi ir savivaldybės valdomų įmonių valdybos narių skyrimo tvarka. Norint iš esmės spręsti šį klausimą, reikėtų pradėti galvoti apie tokių įmonių valdybos narių galimybes eiti pareigas bet kokioje kitoje įmonėje, paliekant galimybę juo būti tik vienoje, o ne kaip kartais nutinka dabar - dvidešimt vienoje valstybės valdomoje įmonėje.

Būtina skaidrinti visos savivaldybės darbą – siekti viešumo visose srityse, sukurti atskirą išsamią viešųjų ir privačių interesų deklaravimo visiems darbuotojams sistemą, užtikrinti antikorupcinės aplinkos kūrimą ir antikorupcinį švietimą, užkirsti kelią atviram ir užslėptam (latentiniam) nepotizmui. Neišvengiamai reiktų peržiūrėti ir jos struktūrą, atsisakyti, kur įmanoma, dalies pareigybių, jų sąskaita atlyginant kitiems už kokybišką darbą, t. y. pakeliant kitų darbuotojų atlygį.

Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas yra tikrai nemažas, bėda ta, kad jis naudojamas neefektyviai. Jūsų sumokėti mokesčiai dažnai leidžiami sunkiai moralumo prasme suprantamiems dalykams, pavyzdžiui, perkant 600 butelių vyno neva reprezentacinėms dovanoms ar sudarant lengvatines išskirtines nuomos sutartis už simbolines kainas dvidešimčiai metų į priekį.

Atskirą dėmesį reikia skirti miesto plėtrai per infrastruktūros gerinimą. Vilnius gali būti patogus ir sveikas miestas, jei tikslingai biudžeto lėšas skirsime sporto aikštynų, rekreacinių zonų kūrimui ar atnaujinimui, išmaniai spręsime miesto kamščių problemas. Prioritetais turime laikyti švietimo ir sveikatos paslaugų teikimą.

Nors savivalda turi ribotas galimybes, tačiau skiriant tinkamus profesionalius administratorius ir plečiant švietimo įstaigų tinklą kritinėse vietose tikrai galime gyventi patogiau ir šviesiau. Yra ir mažų, bet per 30 metų neišspręstų sovietinio palikimo, žeidžiančio tikro piliečio jausmus, dalykų, pradedant kanalizacijos dangčiais su SSSR kokybės ženklu ir baigiant paminklais kolaborantams.

Galiausiai, nepriklausomai nuo pažiūrų ir įsitikinimų, priimant racionalius strateginius sprendimus svarbiausia yra būti sąžiningu sau ir kitiems, išgirsti žmones, o jei reikia – priimti ir nepopuliarius sprendimus, surengiant platesnes diskusijas, įtraukiant visuomenę ir atsakant į klausimus, kodėl, ko ir kaip tokiais sprendimais siekiama.

Pabaigai noriu pasakyti, koks nesu ir nebūsiu – nedalinsiu jums pažadų, kaip viskas bus gerai, pigiai, greitai ir daug, o savo žodžius stengsiuosi pagrįsti aiškiai matomais ir paprastai, lengvai įvardinamais darbais. Tikrai neketinu būti tas, kurių jūs ilgai klausot, pritariat linksėdami galvomis, beveik rankomis čiupinėjat iš žodžių suręstą stebuklingą rūmą, o jiems išėjus po kurio laiko negalit tiksliai ir aiškiai įvardinti, tai apie ką gi čia buvo kalbama (atleisk man, mokytojau G. le Bon). Aš neieškau pigaus populiarumo sakydamas jums tai, ką jūs norite girdėti.

Esu konkretus, gal kiek per tiesus ir praktiškas, bet veiksmo žmogus. Po daugiau kaip 17 metų tarnybos Lietuvai Specialiųjų operacijų pajėgose įpratau veikti greitai spręsdamas kylančius klausimus, siekdamas svaraus rezultato, o ten, kur tai nebūdavo įmanoma – parodydamas kelią ir tarpinius sustojimus pakeliui į galutinį tikslą. Aukšto psichologinio ir fizinio pasirengimo reikalaujančiose, itin stresinėse situacijose pasiklioviau ne tik savimi, turimais įgūdžiais, kompetencija, o kai kur – ir intuicija, bet taip pat ir patikima draugų profesionalų komanda.

Tarnaudamas, dirbdamas kitose šalyse su kovos draugais ar sąjungininkais, išmokau vertinti ir suderinti skirtingų kultūrų, tradicijų, religijų žmonių pažiūras ir nuomones bendram tikslui. Ieškant bendrų sutarimų padėjo ir tai, kad esu baigęs psichologijos magistrantūrą Vilniaus Universitete. Svarbiausia – visada buvau ir esu ištikimas Lietuvai, gerbiu žmogaus drąsą, moralumą ir siekį dirbti visų, o ne vien savo labui.

Tai štai todėl aš esu kandidatų sąraše, o jei skaitote šį sakinį, tikiuosi, kad galiu sulaukti jūsų pritarimo savo veiksmams. Jį galite išreikšti per paramą rinkimuose reitinguojant ar iki jų organizuojant susitikimus su pilietiškomis miesto bendruomenėmis, norinčiomis gyventi gražiau.