Aurimas Rabačius. Kada Kaunas taps labiausiai užterštu miestu Lietuvoje?

Paskutines vasaros dienas prie jūros pasitikę kauniečiai gali džiaugtis, kad bent tokiu būdu pabėgo nuo Kauną užplūdusios smarvės. Po miestą plačiai pasklidęs aitrus nuotekų kvapas buvo juntamas net Laisvės alėjoje, o gyventojai, gelbėdamiesi nuo smarvės, buvo priversti sandariai užsidarinėti langus. Aplinkos apsaugos pareigūnai desperatiškai blaškėsi po miestą ieškodami taršos šaltinio, bet panašu, jog jo taip ir nerado.

Du aplinkos apsaugos pareigūnai apvažiavo Kauną, patikrino seniai žinomus galimus taršos šaltinius ir nieko nepešę grįžo į savo biurą. Per vieną nacionalinį televizijos kanalą parodytas siužetas apie aplinkosaugininkus, ieškančius smarvės Kaune, buvo labiau nei graudus. Graudus ir dėl to, kad pareigūnai primityviai bandė ieškoti gamtos teršėjų, ir todėl, jog nekontroliuojami teršėjai Kauną tuoj pavers vienu labiausiai užterštu miestu Lietuvoje.

Bėgdami iš paskos bei reaguodami į žmonių pranešimus apie miesto taršą pripažįstame faktą, kad Kaunas teršiamas, tačiau labiau norėtųsi, jog taršos atvejų nebūtų visai. Pasigendu sistemiško ir strateginio aplinkosaugininkų darbo planavimo ir veikimo, kuris būtų nukreiptas į problemų sprendimą, o ne į kovą su pasekmėmis.

Apie Nemuno taršą naftos produktais iš Juozapavičiaus prospekte esančių sklypų žino kone kiekvienas kaunietis. Dešimtmečius iki pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Juozapavičiaus prospekte veiklą vykdė pabėgių impregnavimo gamykla. Antiseptikai ir naftos produktai, kuriais būdavo impregnuojami mediniai geležinkelio pabėgiai, ilgus metus sunkėsi į gruntą, o dabar sunkiasi į aplinką ir nekontroliuojamai ją teršia.

Geriau dar dešimtis kartų kviesti aplinkosaugininkus, kad konstatuotų faktą, jog iš minėtų sklypų į Nemuną plūsta teršalai, ar imtis principingų priemonių ir priversti visus sklypų savininkus išvalyti gruntą nuo teršalų? Jei sklypų savininkams trūksta noro tai daryti, reikia papildomos motyvacijos didesnėmis baudomis, o jei ir tai nepadės, valstybė privalo perimti šiuos sklypus iš verslininkų ir sutvarkyti juos taip, kad juose neliktų nei lašo teršalų.

Labai panaši situacija yra ir su Girstupio, Gričiupio, Amalvos ir dar keliais per Kauną tekančiais upeliais, kurie tiek dieną, tiek naktį yra teršiami taip, kad kai kuriuose jų ruožuose neįmanoma rasti jokio gyvo vandens organizmo. Niekam ne paslaptis, kad didžioji dalis teršalų į upelius patenka iš privačių namų kanalizacijų, tačiau net ir žinodami tai aplinkosaugininkai tik konstatuoja faktą, kad didžiosios dalies upelių organinė tarša, azoto ir fosforo junginių kiekis leistinas normas viršija daug kartų.

Galime laukti, kol pasikeis upelių slėniuose gyvenančių žmonių mentalitetas, arba galime principingai pažiūrėti į šią problemą ir imtis visų įmanomų aplinkosauginių ir teisinių priemonių, kad visi taršos šaltiniai būtų lokalizuoti ir daugiau niekada nebeterštų aplinkos.

Galiausiai, jei, kaip daugelis garsiai šnabždasi, išties vasaros pabaigoje Kauną užplūdusios nuotekų smarvės šaltinis yra rekonstruojamoje Vilniaus gatvėje, tą išaiškinti turėtų būti itin paprasta. Tačiau sutikite, jei taršos paieškoje pasikliauti tik dviejų pareigūnų uosle, gali nutikti ir taip, kad taršos šaltinis, tyčia ar ne, taip ir nebus rastas.

Aš – kaunietis. Myliu Kauną ir kuriu čia savo namus, todėl labai norėčiau, kad mano šeimos ir visų čia gyvenančių žmonių gyvenimų netrikdytų smarvė ore, teršiamas vanduo ar kitos aplinkosauginės problemos. Kaip ir daugelis, noriu gyventi švarioje ir saugioje aplinkoje, todėl kreipiuosi į visus Kauną mylinčius žmones ir prašau – būkime aktyvesni, garsiau kalbėkime apie nesprendžiamas aplinkosaugines problemas ir iš valdžios institucijų atkakliau reikalaukime to, ką mums garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija.