Ausma Miškinienė. Pasitinkant karo pabėgėlius iš Ukrainos, stogo virš galvos ir savivaldybių gerų norų neužteks

Artėja šaltasis metų sezonas, o tai reiškia, kad be kitų iššūkių Lietuva turi ruoštis ir galimam gausiam karo pabėgėlių iš Ukrainos atvykimui – prognozuojama, kad rudenį į Lietuvą gali atvykti 60 tūkst. nuo karo bėgančių žmonių. Ruoštis, tai reiškia aiškiai žinoti, kokios mūsų galimybės juos apgyvendinti, suteikti būtinas buitines, socialines, švietimo ir kitas paslaugas. Šia tema diskusijos jau prasidėjo, tik labai svarbu, kad jos virstų realiais darbais ir netektų dar kartą lipti ant to paties grėblio (tik dar aštresnio ir skaudesnio – morališkai ir finansiškai).

Lazdijai, kaip ir daugelis kitų savivaldybių, nuo pat karo Ukrainoje pradžios nuoširdžiai palaikė ukrainiečius. Esame pasirengę padėti ir dabar, ir ateityje – tiek, kiek reikės, ir taip, kaip galėsime. Jau dabar galime įvardyti, jog galėtume apgyvendinti ukrainiečius vienoje iš ugdymo įstaigų, esančių Krosnoje, kur ugdymo procesas nebevyksta. Neabejoju, kad tokių puikios būklės šildomų objektų yra ir kitose savivaldybėse. Tačiau su geriausiais norais mūsų pozicija centrinei valdžiai šį kartą labai aiški: esame pasirengę padėti ir prisidėti, tačiau neturime likti vieni ir turime gauti atsakymus į keliamus klausimus.

Negali nutikti taip, kaip nutiko pernai, kuomet sutelkus visus vietinių gyventojų ir savivaldos pajėgumus teko priimti per Lietuvos–Baltarusijos pasienį plūstančius nelegalius migrantus. Tuomet nebuvo nei plano dėl atvykusiųjų apgyvendinimo, rūpinimosi jais, nei atsakymo dėl išlaidų, kurias neišvengiamai patyrė savivaldybės, kompensavimo. Visa administracinė ir finansinė našta ilgą laiką gulė ant savivaldybių, kurios ištiesė pagalbos ranką, pečių. Šį iššūkį įveikėme, tačiau šiandien situacija kartotis negali.

Lazdijų savivaldybė kartu su kitomis savivaldybėmis praėjusią savaitę apie visa tai diskutavo su Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais, šį pirmadienį – su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Finansų ministerijos ir Pabėgėlių priėmimo centro atstovais. Kokias galimybes priimti pabėgėlius turi Lietuvos savivaldybės, kiek jose yra būstų, kokia jų būklė? Kas ir kokiomis lėšomis finansuos šių būstų pritaikymą, aprūpinimą baldais, kita būtiniausia įranga? Šiuos ir daugelį kitų klausimų keliame kartu su kitų savivaldybių atstovais.

Turime suprasti ir įvertinti tai, kad atvykusiesiems tik stogo virš galvos neužteks. Reikės valgyti, miegoti, vaikams – mokytis, turėsime užtikrinti ir sveikatos bei socialines paslaugas ir pasirūpinti daugelio kitų elementarių ūkiškų problemų sprendimu. Ar tikrai apie visa tai jau galvojama? Ar bus suspėta tam pasiruošti? Kas, kada ir kokias patirtas išlaidas kompensuos?

Atsakymų kol kas nėra. Įvardijamos tik galimybės, o tai natūraliai kelia nerimą. Man kaip savivaldybės vadovei ypač svarbu, kad nenukentėtų rajono gyventojų interesai. Šiuo metu tokia grėsmė akivaizdi. Susirinkimuose dalyvaujantys ministerijų ir kitų įstaigų atstovai atsakymų į daugelį savivaldybių keliamų klausimų neturi. Noriu tikėti, kad vien infrastruktūros paieškomis šis planavimo procesas nesibaigs ir bus pagalvota plačiau.