Aušrinė Armonaitė. Lietuva renkasi tarp „policinės valstybės“ ir „bendradarbiavimo valstybės“

„Policija yra gerai, valstybė yra gerai, tai ir policinė valstybė yra gerai“ – Facebook socialiniame tinkle ironizavo viešosios politikos analitikas Donatas Pocius.

Jis visiškai teisus – šiandien Lietuvos politikoje yra užduotas būtent toks tonas. Be didesnio kritinio žvilgsnio, kad policiniai metodai ir kultūra valstybės valdyme yra antidemokratiniu veikimu kvepianti strategija, galinti nublokšti mus iki Vengrijos ar Lenkijos. Geriausiu atveju.

Tiesa, norėčiau pačią policiją, kaip atskirą instituciją, palikti toliau nuo šios diskusijos. Ši diskusija visai ne apie juos. Apie policiją, žinoma, irgi reikia diskutuoti. Apie tai, kaip jiems sekasi „ginti, saugoti, padėti“, apie teigiamus pokyčius šioje institucijoje paskutiniais metais galime kalbėti nemažai, kaip ir yra ką kritikuoti bei taisyti. Tačiau – tai visai kitos diskusijos objektas.

Ši diskusija yra apie valstybės valdymą. Ar valdoma remiantis hierarchija ir įsakymais iš viršaus į apačią, ar valdoma bendradarbiaujant.

Čia reikėtų pasakyti, kad Lietuva policinės valstybės bruožų įgijo dar iki „valstiečių“ valdžios. Jos politikai tik gal kiek dažniau nei kiti pateisina policinius metodus savo politinėje veikloje ir pasisakymuose.

„Policinė valstybė“ veikia iš viršaus į apačią. Yra vadovai, yra pavaldiniai ir valdomieji. Tai toks vertikalus požiūris į politiką, kuris paprastai dominuoja hierarchija paremtose jėgos struktūrose. Jeigu tokį požiūrį kažkas atneša į politiką, politiniuose sprendimuose pradeda gimti tokios iniciatyvos kaip, pavyzdžiui, žiniasklaidos laisvės suvaržymai, žurnalistų persekiojimas už kritiką, jų veiklos tyrimai pasitelkiant tas pačias jėgos struktūras, opozicijos persekiojimas, teismų pasitelkimas politiniams tikslams tenkinti. Sakykite ką norite, bet tokių ženklų Lietuvoje šiandien matome nemažai. Su nerimu laukiu Konstitucinio Teismo pirmininko kadencijos pabaigos.

Ne iš kur kitur, bet būtent iš „policinės valstybės“ mentaliteto neseniai atsirado Vidaus reikalų ministerijos įstatymo iniciatyva ,,saugoti“ valstybės vadovus nuo mėginimų „neigiamai paveikti vadovybės autoritetą“. Kaip ir, ko gero, iš baimės, kurią, kaip užtaisą, su savimi nešasi „policinė valstybė“, tame pačiame įstatymo projekte numatyta iniciatyva apsaugoti vadovybę nuo „neteisėto informacijos rinkimo techninėmis priemonėmis“. Pamačius, kaip renkama informacija apie politikus, žurnalistus, sprendimų priėmėjus, verslininkus, matyt, pasidarė nejauku. Gerai, kai pats gauni ataskaitas ir prieini prie tokios informacijos, gal net ja manipuliuoji, visai kas kita, kai renka apie tave.

Aš suprantu, kad reikia apsaugoti valstybę nuo nedraugiškų valstybių šnipinėjimo, bet minėta įstatymo iniciatyva yra tikrai ne apie tai. Šitas projektas būtent ir yra apie žodžio laisvės, žiniasklaidos, opozicijos, kitokios nuomonės teisių suvaržymą.

Pati politikos prigimtis nėra policinė. Bent jau jeigu gyveni (ar sieki gyventi) liberalioje demokratijoje. Politikos prigimtis yra bendradarbiavimas. Tai reiškia, kad visi – tiek valstybės vadovai, tiek kiti piliečiai yra lygūs prieš įstatymą. Jie bendradarbiaudami kuria savo politinį gyvenimą kaip lygus su lygiu. Renkami atstovai nelipa rinkėjams ant galvos, su jais tariasi, jiems atsiskaito, pagaliau yra jų kontroliuojami. Ne atvirkščiai. Tai horizontalus požiūris į politiką.

Šiandien Lietuvoje tai nyksta. Sąvokos „vadovybės autoritetas“ ir ,,autoritarizmas“ jau visai šalia. 2019-aisiais renkant prezidentą ir merus galime nugrimzti gilyn. Tačiau galime ir virš to pakilti. Aš renkuosi kurti „bendradarbiavimo valstybę“.