Aušrinė Armonaitė. Metas garsiai ir aiškiai pasakyti: šis karas prieš žmones neveikia

Šiandien Seimo nariai spręs, ar atversime galimybę Lietuvai ieškoti subalansuotos ir civilizuotos psichoaktyvių medžiagų kontrolės politikos, ar toliau slėpsimės nuo realybės, siųsdami už grotų visai ne tuos žmones.

Praėjusioje Seimo kadencijoje įgyvendinus Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) reformą, net ir mažo kiekio neleistinų medžiagų turėjimas tapo griežtai reguliuojamas pagal Baudžiamąjį kodeksą (BK). Tai reiškia, jog net ir gramo žolės turėjimas su savimi užtraukia baudžiamąją atsakomybę, gali baigtis kardomosiomis priemonėmis, teismais ir netgi kalėjimu.

Negana to, spalio pradžioje pakeitus kitas BK nuostatas, teismams uždrausta atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą už sunkius nusikaltimus. Nors įstatymo tikslas buvo kova su korupcija ir sukčiavimu (kas vienareikšmiškai yra svarbus politinis tikslas), tačiau prie sunkių nusikaltimų nuo šių metų pradžios priskiriami ir tokie įvykiai, kaip pasidalijimas kanapės suktine.

Kaip šiais metais atrodė nedidelio kiekio, be tikslo platinti ir be pasidalijimo baudžiamojo reguliavimo statistika? Buvo pradėti net 1033 ikiteisminiai tyrimai, iš jų 605 buvo užbaigti perduodant juos į teismą. Šiais metais teismai priėmė net 848 apkaltinamųjų nuosprendžių. Taigi turime minią žmonių, kuriems išrašytas teistumas už veikas, už kurias kitose šalyse nebaudžiama. Tai tiesiog perteklinė kriminalizacija, kuri riboja teisėsaugos galimybes efektyviai panaudoti išteklius sunkesnių nusikaltimų ir nusikaltėlių išaiškinimui.

Daugelis pažangių valstybių, Jungtinės Tautos ir Pasaulio sveikatos organizacija pripažino, kad į baudimą orientuota politika yra neefektyvi ir baudimas nepasiekia savo tikslo. Kitaip tariant, nėra įrodymų, kad griežtos bausmės skatina neleistinų medžiagų vartoti mažiau. Priešingai, žmonės stumiami į progrindį. Tose valstybėse, kuriose vartojimas buvo didelis, pavyzdžiui, Portugalija ar Estija, dekriminalizavus šias veikas atsirado daugiau galimybių padėti žmonėms, kurie yra ne atsitiktinai vartotojai, o turi priklausomybę sunkioms psichoaktyvioms ir sveikatai kenksmingoms medžiagoms.

Apie tai kalba ir Lietuvos ekspertai bei nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip NVO koalicija ,,Galiu gyventi“, Jaunųjų psichiatrų asociacija, Lietuvos medicinos studentų asociacija, ,,Psichikos sveikatos perspektyvos“ ir kitos.

Baudžiamųjų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis teisinėmis ir socialinėmis priemonėmis spręsti problemų, todėl baudžiamosios teisės taikymas yra perteklinis. Baudžiamoji teisė, vadovaujantis ultima ratio (liet. paskutinis argumentas, paskutinė priemonė) principu turi būti taikoma tik tada, kai išbandytos visos teisinėje sistemoje esamos galimybės ir matoma, kad jos yra neveiksmingos.

Taigi šiandien Seimui siūlome numatyti, kad už neteisėtą psichoaktyvių medžiagų disponavimą nedideliais kiekiais be tikslo platinti būtų taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Taip pat siūlome subalansuoti Baudžiamojo kodekso nuostatas ir atskirti nedidelio kiekio medžiagų pasidalijimą tarpusavyje nuo organizuoto nusikalstamo medžiagų platinimo.

Aiškiai atskyrus administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, subalansavus ir diferencijavus sankcijas, eisime ne jaunų žmonių gyvenimų ir karjeros žlugdymo keliu. Mes atversime kelią taikyti švietimo, medicinos priemones, o taip pat suteikti realią pagalbą tiems, kurie serga priklausomybėmis.