Aušrinė Armonaitė. Ne rinkimų slenkstis, o siauri interesai nuodija mūsų politinę sistemą

Ko tik nematėme per šiuos trejus metus Lietuvos politinės sistemos architektūroje: ir Seimo narių skaičiaus mažinimą (iki 71, 101 ir 121), ir grasinimus Lietuvoje palikti tik vienmandates rinkimų apygardas, ir dotacijos skyrimą rinkimuose nedalyvavusiai valdančiųjų socialdarbiečių partijai, o dabar – bandymą nuleisti rinkimų kartelę prieš pat artėjančius Seimo rinkimus.

Iš pradžių nuo 5 proc. iki 4 proc. likus pusantrų metų iki rinkimų – dabar labai jau demokratija susirūpinusio Liberalų sąjūdžio dėka. Po to – nuo 5 proc. iki 3 proc. likus metams iki rinkimų – N. Puteikio ir valdančiosios koalicijos dėka.

Tiesą sakant, nežinau, koks skirtumas – metai ar pusantrų, 3 proc. ar 4 proc.? Faktas, kad politikai bando persirašyti sau žaidimo taisykles, nesvarbu, kurioje barikadų pusėje jie žaidžia.

Galima būtų sakyti – atstovėkime ir nieko nekeiskime visai. Bet ar tikrai mūsų sistema dabar veikia gerai? Ir ar tikrai joje nėra ką keisti? Leiskite, pacituosiu vieną Seimo salėje nugirstą pokalbį tarp vienos partijos vienmandatininkų, vykusį prieš balsavimą dėl tuo metu dar Seimo nario S. Jakeliūno pasiūlytos iniciatyvos.

– Kaip čia balsuojam?

– Nežinau, noriu ištraukt kortelę arba susilaikyt.

– Skambino Stončaitis (Vyriausybės kancleris), sakė, „vyrai, turit balsuot, kitaip nieko negausit“.

Štai Jums iliustracija, kaip veikia mišri rinkimų sistema. Pusė Seimo, rinkto daugiausiai regioninėse vienmandatėse, yra prekė. Ir jie nedaro nieko nelegalaus. Jie stengiasi į savo vienmandates pritraukti Vyriausybės investicijas, tačiau manais už tai praranda savo savarankiškumą ir pataikauja valdžiai. Neatsimenu, kaip galiausiai subalsavo tie vienmandatininkai iš pokalbio. Bet štai Jums pavyzdys, kaip valdoma šalis.

Todėl ir matome balsavimuose už biudžetą gausų palaikymą Seime net iš opozicinių partijų. Todėl ir matome, kaip dažnai užstringa struktūrinės reformos – vadai ir vadukai skambina regioninėse vienmandatėse rinktiems Seimo nariams ir prašo nejungti universitetų, nepertvarkyti mokyklų tinklo, neliesti tuščių ligoninių, nevykdyti urėdijų reformos ir pan. Koks košmaras būtų, jeigu paliktume tik vienmandates, net baisu pagalvoti. Tikriausiai niekada 2 proc. gynybai nebūtume skyrę.

Jau girdžiu balsus „esi iš miesto, dėl to taip sakai“. Tačiau, mielieji, jeigu didesnė dalis žmonių gyvena mieste, ar neturėtų jų balsas būti lygus, o ne nureprezentuotas, kaip yra dabar? Visų – ir mieste, ir regione balso vertė turi būti vienoda. Jeigu jau taip norima mažinti slenkstį – mažinkime 50 proc. slenkstį, kurį turi vienmandatės – kaip teisingai savo straipsniuose pažymi politologas Mažvydas Jastramskis.

Jau girdžiu kitus balsus, murmančius, kad pagal partijų sąrašus patekę Seimo nariai nėra „rinkti žmonių“. Bet vėlgi – kas čia per įžvalga? Ir – turiu pasakyti – labai dažna. Lietuvoje turime nuostabią reitingavimo sistemą, kurios dėka pasirinkus partiją galima reitinguoti tau patinkantį žmogų net iš pat sąrašo galo. Ir čia žmonės gali balsuoti visoje Lietuvoje, o ne vienoje apibrėžtoje teritorijoje.

Taigi vietoje visų šitų iki šiol inicijuotų populistinių nesąmonių susitarkime, kad pereiname prie normalios proporcinės sistemos ir renkame Seimą pagal partijų sąrašus. Taip, galbūt galima čia įtraukti ir visuomeninius komitetus, kad galėtų išsikelti nepartiniai žmonės – bet esmė būtų paprasta – Seimą išrinktume pagal žmonių atiduotus balsus visoje Lietuvoje, o ne vienoje teritorijoje. Teritorijoms mes jau turime tiesiogiai išrinktus merus ir savivaldybių tarybas.

Tebūnie tolimas tas perėjimas – ne 2020 ar 2024, o 2028 rinkimuose. Kad nebūtų aišku, kam čia naudinga ir kam ne. Bet jeigu jau taip knieti peržiūrėti politinę sistemą, tai peržiūrėkime ją sąžiningo ir dėl platesnio atstovavimo, o ne vedini siaurų vietinių interesų.