Po beveik trejų metų šio judėjimo deleguotas meras Rytis Mykolas Račkauskas buvo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pripažintas supainiojęs viešuosius ir privačius interesus, kai balsavo už savo sūnui palankų sprendimą.
Opozicija reikalavo P. Urbšio paaiškinimo, ar merui galioja anksčiau duota priesaika, tačiau Seimo narys nesiryžo pasmerkti savo judėjimo pasiūlyto mero ir net leido suprasti, kad išvakarėse komisijoje buvo parengtas kitoks, merą išteisinantis sprendimas, tačiau per naktį jį kažkas esą pakeitęs.
Šiuo metu už kyšininkavimą yra teisiamas į Kupiškio rajono tarybą pagal visuomeninio rinkimų komiteto sąrašą „Kupiškio kraštą keiskime kartu“ patekęs Zigmantas Aleksandravičus. Prieš savivaldybių rinkimus jis irgi tikriausiai kalbėjo apie korumpuotas partijas, kaip ir Panevėžyje P. Urbšys.
Beje, laimėjęs rinkimus Panevėžyje, judėjimas „Kartu“ suskubo sudaryti koaliciją su Darbo partija. Šiuo metu P. Urbšys sako, kad Darbo partija Vilniuje – vienas dalykas, o štai Panevėžyje – kitas, todėl šios draugystės neatsisakysiąs net šiai partijai pateikus sunkius įtarimus dėl korupcijos.
Nereiktų man dabar apie tai rašyti, jeigu ne vienas „bet“. Visuomeniniai rinkimų komitetai per savivaldybių rinkimus sau ir kitiems kėlė labai aukštus reikalavimus, dažnai tokius, kurių įgyvendinti nesugebėsi net ir su Dievo, kuris yra visagalis, pagalba. Kitaip tariant, užsiiminėjo aukšto pilotažo melu ir populizmu.
Šiuo atveju norėčiau apginti visus visuomeninius rinkimų komitetus ir pasakyti, kad nuo klaidų niekas neapsaugotas. Net ir neva sąžiningi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai jau yra sulaukę sunkių įtarimų ir net teismo.
Tačiau labai svarbu žinoti, ar klaidoje lieki gyventi, ar stengiesi ką nors keisti.
Neseniai išpopuliarėję rinkimų komitetai, ar tiesiog visuomeniniai judėjimai, dėl korupcijos ir piktnaudžiavimo nėra geresni už partijas. Šios, pavyzdžiui, kaip Darbo partija, rinkosi likti gyventi klaidoje. Panašiai įvykiai klostysis ir su komitetais: vieni gins savo narius ir savo ryšius su gerą reputaciją praradusiomis partijomis dėl politinio išskaičiavimo, o kiti reaguos principingai.
Kodėl nutariau pasamprotauti šia tema? Tikrai ne todėl, kad sumenkinčiau kolegą P. Urbšį, Valstiečių ir žaliųjų frakciją, kuriai jis priklauso, ar kelčiau į padebesius partijas ir tik jomis žavėčiausi. Juo labiau kad ir aš pats esu išrinktas kaip pats save iškėlęs, todėl nesu susijęs nei su partijomis, nei kitokiais politiniais dariniais.
Tiesiog pastaruoju metu pastebėjau įdomų reiškinį – šalies rajonuose ir miestuose pradėjo masiškai steigtis visuomeniniai rinkimų komitetai. Po daugiau nei metų – savivaldybių tarybų rinkimai, todėl esu tikras, kad ėmė veikti rinkos dėsniai.
Ką mes iki šiol girdėjome apie tuos nepartinius, visuomeninius rinkimų komitetus? Sąžiningi, nekorumpuoti, kovotojai su nomenklatūra ir t. t. Tai – šekit dar daugiau tokių sėkmės istorijų! Ir tikrai, rinkėjai jų gaus tiek, kiek tik paprašys.
Tačiau tuos visuomeninius rinkimų komitetus iš esmės kuria vietos verslininkai, iki kaulo smegenų suvokiantys, kad, jeigu yra paklausa, tai reikia užtikrinti ir pasiūlą. Siūloma kurti komitetus ir sunkių įtarimų sulaukusiems, iš partijų pašalintiems, tačiau dar populiariems politikams. Blogai? Skandalas? Rinkėjų mulkinimas?
Atsiprašau, bet kuo jie bus blogesni už kupiškėną Z. Aleksandravičių, Panevėžio merą R. M. Račkauską ir judėjimą „Kartu“, kurio lyderiai skaidrumą politikoje sieja su sunkių įtarimų sulaukusia Darbo partija?
Už vietos politikų stovintys ir vietos viešuosius pirkimus kontroliuoti (prasidėjo galingas projektų finansavimas pagal URBAN programą) panorę verslininkai irgi tikriausiai prikurs įvairiausių priesaikų pasitraukti, bausti blogiečius, gal net pažadės kam nors ir galvą nukirsti, bet tai lygiai tas pats, jeigu parašytum ir tokią priesaiką: „Tegul mane žaibas nutrenkia, jeigu aš kada nors kyšį paimsiu!“
Na, paimsi tu tą kyšį, ir ką? Ar nutrenks tave žaibas? Ar jau nutrenkė kurį nors politiką?
Ir apskritai, ką reiškia tie visi sapaliojimai, jeigu jie neparemti įstatymu, o jų vykdymas atiduotas ne teismo, ne Dievo, o kokio nors Urbšio ar Aleksandravičiaus valiai?
Visuomenė nori kažko tokio, kas jiems neprimintų partijų. Ir tikiu, kad dėl to kalčiausios yra pačios partijos, ilgai buvusios uždaros ir net kūrusios valstybinėse įmonėse ganyklas savo partijos bičiuliams. Bet pasvarstykime be emocijų.
Vakarų valstybės turi puikiausias technologijas ir kuria bei gamina pačius saugiausius lėktuvus. Bet tie lėktuvai vis tiek patiria katastrofas, žūsta žmonės.
Ar patikėtumėte, jeigu Boeing vadovas pasakytų: „Tegul mane žaibas nutrenkia, jeigu dar nors vienas lėktuvas nukris!“
Visi žinome, kad jis tikrai nukris, o žaibas to vadovo nenutrenks, tačiau kai koks nors politikierius pasako, kad štai mūsų komitetas nebus korumpuotas, o kiauliškai pasielgę bus išvaryti, tais „briedais“ kažkodėl tikime.
Lėktuvus gaminanti Vakarų kompanija kiekvieną katastrofą smulkiai tiria, nustato priežastį ir daro išvadas, viešai demonstruoja, ką padarė, kad skrydžiai būtų saugesni. Todėl tokių kompanijų lėktuvai krenta rečiau, o keleiviai jomis pasitiki labiau, nei tomis, kurios mėgina katastrofos priežastis nuslėpti.
Tas pats ir su partijomis – reikia ne priesaikomis rinkėjus vilioti, o visuomet tinkamai reaguoti, jeigu kuris nors elgsis netinkamai. Tada atsiras ir pasitikėjimas partijomis ar judėjimais.
Be to, Vakarų demokratija kūrėsi ir laikosi ne ant vieno ar kelių žmonių autoriteto, o ant teisinės valstybės pamato, ant visos sisteminės grandinės, kurioje kiekvienas yra svarbus, tačiau ne pats svarbiausias.
Tikėjimas, kad Rolando Pakso iš lėktuvo numesti saldainiai žemėje sudygs stebuklu, Viktoro Uspaskicho juokeliai geriau nei Andriaus Kubiliaus karti tiesa, kad tik negeriantis ir kitiems neleidžiantis to daryti R. Karbauskis yra išganymas Lietuvai, neturi nieko bendra su sveiku protu. Deja...
Vėl grįžtu prie Vakarų demokratijos ir primenu, kad joje labai svarbi sistema, taip pat ir atsakomybės sistema.
Ką reiškia visuomeninis rinkimų komitetas? Jokios narystės ir jokio visuomenės spaudimo elgtis tinkamai tame reiškinyje neužprogramuota.
Jei kuris, nebūtinai išrinktas į rajono tarybą, prisidirbs, galima lengva ranka mostelti, kad gal ir buvo mūsų judėjime, gal ne mūsų, kažkoks prisiplakėlis, ir apskritai mes jo nepažįstame. Reaguoti galima pagal situaciją – bloga ar gera naujiena.
Jeigu toks Aleksandravičius teisiamas už korupciją, tai ar bent vienas šuo sulojo? Partinės struktūros, vadinasi, ir atsakomybės, nėra, todėl kam jis čia gali būti įdomus?
O jeigu paimtų kyšį kurios nors partijos, ypač parlamentinės, narys, tuojau žurnalistai lįstų klausinėti partijos lyderio, o kodėl, o su partija kyšiu dalinosi, o kaip, o ką dabar jam darysite, ar tai nepakenks rinkimams?
Šiuo atveju raginčiau partijas ne šaudyti sau į kojas, jos ir taip jau kiauros nuo kulkų, o kurti kitokią politinės veiklos kultūrą bei taisykles, ir neleisti, kad po gerų metų savivaldybes į savo kontrolę perimtų neaiškios kilmės įtakingi veikėjai, prisidengę komitetais ir „išplovę“ bet kokią atsakomybę už savo veiksmus.