Tokią teisę Europos Sąjungos šalims nuo šių metų balandžio mėn. suteikė Europos Komisija ir patvirtino Europos Parlamentas. Buvo diskusijų dėl to, kiek apskritai demokratiška yra leidimų auginti GMO išdavimo procedūra Europos Komisijoje. Europos Parlamento Žaliųjų frakcijai, kuriai priklausau ir aš, nepavyko įtikinti didžiosios dalies europarlamentarų, kad reikia siekti draudimo auginti GMO visos ES mastu.
Tačiau visgi toks sprendimas, koks yra dabar, yra geriau negu nieko, ir reikia tik džiaugtis, kad tiek LR Seimas, tiek LR Vyriausybė bei ministerijos šiuo klausimu yra gyventojų pusėje ir deda pastangas šalinti GMO iš mūsų šalies rinkos. Aplinkos ministerijos, atsakingos už GMO reguliavimą, laukia sunkus darbas teisiškai pagrindžiant, kodėl Lietuva atsisako auginti GMO veisles, kurias Europos Komisija leidžia auginti arba dar tik numato leisti.
Iš karto po to, kai valstybės narės ėmėsi drausti savo teritorijose auginti GMO, iškilo kitas klausimas. Kas iš to, jei draudžiame auginti, bet leidžiame įsivežti? Todėl šiuo metu Europos Parlamente svarstomas kitas Europos Komisijos pasiūlymas – tokia pačia tvarka kaip ir GMO pasėlių atveju leisti kiekvienai valstybės narei apsispręsti dėl GMO maisto produktų ir GMO pašarų importo. GMO maisto produktų importas į Lietuvą ir taip praktiškai sustojo, gyventojams atsisakius juos pirkti. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis praėjusiais metais Lietuva sulaukė tik vienos maisto produktų su GMO siuntos. Su pašarais situacija sudėtingesnė, kadangi pigesnius GMO pašarus naudoja daugelis Lietuvos kiaulininkystės, paukštininkystės, žuvininkystės ūkių. Genetiškai modifikuotos sojų pupelės į Lietuvą atvežamos ir su tikslu gaminti ir trečiąsias šalis eksportuoti kombinuotus pašarus su GMO.
Aš linkėčiau, kad LR Vyriausybė siektų uždrausti ir GMO pašarų importą, net jei būtų tam tikras pasipriešinimas iš stambaus verslo atstovų. Nuo praėjusių metų įsigaliojusi vadinamoji žemės ūkio žalinimo politika, kuomet kiekvienas ūkininkas, norėdamas gauti nesumažintas išmokas, trečdalį savo pasėlių turi užsodinti žalienomis ar ankštinėmis kultūromis, padės ne tik išsaugoti dirvožemio derlingumą, bet ir apsirūpinti baltymingais pašarais. Taip pat raginu Vyriausybę ir Žemės ūkio ministeriją visokeriopai skatinti nemodifikuotų sojų auginimą Lietuvoje (kol kas turime tik 2000 ha), nes tokios sojos poreikis Europoje smarkiai augs. Pavyzdžiui, ariamos žemės labai nedaug teturinti kalnuotoji Austrija 60 proc. sojos poreikio patenkina pati, tuo tarpu Lietuva, nuo seno garsėjanti, kaip žemės ūkio kraštas ir žemės ūkio produkcijos eksportuotoja, galėtų eksportuoti ne tik kviečius, bet ir sojų pupeles.
Iki šiol pasigirsta nuomonių, kad mes stabdome mokslo pažangą, neleisdami auginti didesnius derlius duodančius, geriau išsilaikančius genetiškai modifikuotus organizmus, taip neleisdami nuo bado išgelbėti vis didėjančią žmonijos populiaciją. Tačiau tokiomis legendomis apie GMO Europoje jau mažai kas betiki. Europos Sąjunga pasigamina gero ir kokybiško maisto daugiau negu pakankamai, o to, ko nesugeba suvartoti – suverčia į šiukšlių konteinerius, vietoje to, kad gelbėtų badaujančius. Tuo savo akimis teko įsitikinti. Tikrąją pažangą pasieksime tuomet, kuomet sugebėsime žemės ūkio produkciją auginti ekologiškai, be pesticidų, genų inžinerijos įsikišimo, konkuruodami kokybe, o ne kiekybe.